Karo prievolės konstituciniai pagrindai ir kai kurie ordinarinio teisinio reguliavimo konstitucingumo aspektai

LTLietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnis yra vienas iš valstybės gynimo konstitucinių pagrindų ir nustato valstybės gynimą piliečiams kaip teisę, tačiau kartu ir kaip pareigą. Šis Konstitucijos straipsnis palieka įstatymų leidėjui diskrecijos teisę įstatymu detalizuoti piliečių pareigos atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą įgyvendinimo tvarką. Dėl ginkluotųjų pajėgų pertvarkymo į profesionaliąją ir savanorių kariuomenę tampa aktualus klausimas dėl kai kurių ordinarinio reguliavimo nuostatų, susijusių su visuotine karo prievole, kuri šiuo metu nors ir sustabdyta, tačiau nėra panaikinta, konstitucingumo. Nors Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pasisakęs dėl karo prievolės sustabdymo konstitucingumo, tačiau tai nereiškia, kad visi su karo prievole susiję klausimai išnagrinėti. Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti visuotinės karo prievolės konstitucinį pagrindą ir kai kurių ordinarinio reguliavimo nuostatų, susijusių su visuotine karo prievole, konstitucingumą. Todėl nagrinėtinas klausimas, ar visuotinė karo prievolė, jeigu ji būtų įgyvendinama, atitinka konstitucinį asmenų lygiateisiškumo ir karinio teisingumo principus1. Atitinkamai keliamas klausimas, kaip karo prievolę lemia konstitucinis valstybės apsaugos užtikrinimo tikslas. Dėl augančio kariuomenės panaudojimo užsienyje, tačiau mažėjančio karo prievolininkų poreikio nagrinėtina, ar visuotinės karo prievolės sustabdymas kaip gynybos reformos dalis toliau galima tam, kad būtų užtikrinta valstybės gynyba. Atsakant į išsikeltus klausimus bus atsigręžta į gausią ir ilgametę Vokietijos konstitucinę doktriną, kurioje pateikiami Pagrindinio Įstatymo, kaip steigiamosios valdžios teisės akto, išaiškinimai, neabejotinai galintys padėti interpretuoti Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintą (visuotinę) karo prievolę. [Iš leidinio]

ENArticle 139 of the Constitution of the Republic of Lithuania is one of the constitutional grounds for State Defence and establishes State Defence as the right as well as the obligation of a citizen. This article of the Constitution leaves the discretion for a legislator to specify the implementation procedures of the citizen's obligation to do military or alternative service. Due to the restructuring of the armed forces into professional and volunteer forces, the constitutionality of certain ordinary law provisions in relation with the general military service, which even though is currently suspended, is not repealed, becomes relevant. Even though the Constitutional Court of Lithuania has ruled on the constitutionality of the suspension of military service in the past, it does not suggest that all the issues concerning the military service are resolved. The aim of this article is to analyse the constitutional basis for obligatory military service and the constitutionality of certain ordinary law provisions, concerning the obligatory military service. Therefore, the question, whether the obligatory military service, should it be implemented, does not conflict with the constitutional principles of equal treatment and military justice. Respectively, the question, how the constitutional goal of State Defence influences the obligatory military service, is raised. Due to the increasing engagement of the forces abroad and decreasing need of the military service subjects, it is analysed, whether the suspension of obligatory military service as a part of the defence reform is possible ensuring the State Defence. To answer these questions, the long and rich German constitutional doctrine is considered, providing the rulings upon the Basic Law, as the legal act of the constituent power, which could certainly help to interpret the obligatory military service, as established in the Constitution of Lithuania.