Witchcraft court cases in the Grand Duchy of Lithuania in the sixteenth to eighteenth centuries

LTStraipsnyje analizuojamas raganų teismo procesas Lietuvoje. Aiškinamasi, kokie teisės aktai reglamentavo jo eigą, kokie teismai sprendė tokio pobūdžio bylas. Raganų teismai Lietuvoje lyginami su teismu, aptartu 1487 m. Jakobo Šprengerio ir Henriko Institorio išleistoje knygoje „Raganų kūjis“, atskleidžiami procesų panašumai ir skirtumai. Lietuvoje raganų teismai išsamiau dokumentuoti nuo XVI a. vidurio, kai jie galutinai atiteko pasaulietinių teismų kompetencijai. Kokiame teisme bus svarstoma byla, priklausė nuo įtariamojo ir ieškovo socialinio sluoksnio. Magdeburginio miesto miestiečiai buvo teisiami pagal vokiškąją teisę magistrato teisme, bajorai – pilies teisme, valstiečiai – kuopos, dvaro savininko arba valdytojo teisme. Kadangi Lietuvos Statute raganų teismo procesas nebuvo aiškiai reglamentuotas, svarstant bylas buvo pasiremiama ir magdeburgine, krikščioniškąja, lenkiška teise, vadovautasi raganų gaudymo pavyzdžiais. Pats „Raganų kūjis“ bylose tiesiogiai neminimas. Skirtumai tarp raganų teismo proceso Lietuvoje ir „Raganų kūjyje“ ryškėja jau kaltinimo pateikime. „Kūjyje“ rekomenduotas anoniminis įtarimo pareiškimas, kai kaltintojas ir liudininkai įtariamajam lieka nežinomi, o Lietuvoje reglamentuotas asmeninis kaltinimo pareiškimas, kai įtariamasis visada aiškiai žinodavo, kas ir kuo jį kaltina. Raganos Lietuvos Teismuose kaltinamos pasinaudojusios burtais ir taip pakenkusios gyvybei, sveikatai arba turtui. Kaltinimas erezija joms neformuluojamas net bylos eigoje paaiškėjus „bendravimo su velniu“ faktui. Pastarieji dažnesni tik nuo XVII a. vidurio ir sudaro vos apie 10 proc. visų bylų.Kitas skirtumas – galimybė įtariamajam turėti gynėją ir gynėjo veikimo laisvė. Ji priklausė nuo to, kas buvo teisiamasis ir kokiame teisme byla buvo svarstoma. Magdeburginiame ir pilies teismuose gynėjo buvimą reglamentavo teisės aktai, o dvaro teisme viskas buvo palikta dvaro savininko valiai. Tolesnis teismo procesas skirtingų luomų teismuose labai nesiskyrė. Iš daugybės raganų bandymų, žinotų Vakarų Europoje, Lietuvos teismuose naudoti du – plukdymas ir velnio žymių paieška. Populiariausi kankinimo būdai – tempimas ir deginimas ugnimi (žvake, šiaudais). Tiek „Raganų kūjis“, tiek pasaulietiniai teisės aktai numatė kankinimų trukmės, stiprumo ribojimus, tačiau realybėje to ne visada buvo laikomasi. Apeliacijos teise realiai pasinaudoti galėjo tik aukštesnių socialinių sluoksnių įtariamieji, teisiami magdeburginiame ir pilies teismuose. Aukščiausia, mirties, bausme (sudeginimu) Lietuvoje buvo nubausta penktadalis visų įtariamųjų. Vienu atveju įtariamoji buvo pakarta, dviem atvejais – nukirsdinta. „Raganų kūjyje“ minimas galimas įkalinimas iki gyvos galvos Lietuvoje nepraktikuotas. Taikytos ir lengvesnės bausmės, ypač jeigu kaltinamojo veiksmai nesukėlė kito žmogaus mirties – išvarymas iš bendruomenės, kaltinamojo priteisimas laiduotojui, išplakimas. Taip pat taikytos bažnytinės bausmės. Demonizuotos raganos kaip velnio pagalbininkės, tikrojo tikėjimo atsisakiusios eretikės įvaizdis Lietuvoje iki galo taip ir nesusiformavo. Dėl šios priežasties jų teismo procesas artimesnis paprastų baudžiamųjų bylų procesams, nei Vakarų Europoje paplitusiems raganų teismams. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Raganos; Raganavimas; Teismai; Witchcraft; Routing; Courts.

ENThe article presents an analysis of court procedures against witches in Lithuania. The author explains which courts handled such cases and which legal acts regulated the course of these procedures. The witchcraft court procedure in Lithuania is compared to a procedure discussed in a book by Jakob Sprenger and Heinrich Institor (Kramer) from 1487 called ‘Malleus Maleficarum’ (Hammer of the Witches). The similarities and differences between these court procedures are revealed. [From the publication]