LTŠioje studijoje aptariamos dvi grupės klausimų. Pirmiausia, analizuojama dviejų etninių grupių - lietuvių ir Lietuvos lenkų - sąveika 1988-1994 m. Taigi, pačia bendriausia prasme, šio tyrimo objektas — etnopolitika. Tačiau etnopolitika yra dinamiškas ir prieštaringas procesas. Kitaip tariant, sąveika tarp etninių grupių, gali įgauti konfliktinį arba tam tikro sugyvenimo (modus vivendi) pobūdį. Šiuo atveju istoriko uždavinys būtų aprašyti etninių grupių (lietuvių ir lenkų) sąveiką ir paaiškinti, kas įtakoja vienokį ar kitokį jos pobūdį. Darbe daugiausia dėmesio skiriama lietuvių - lenkų etniniam konfliktui. Paprastai terminu etninis konfliktas apibūdinamos „bet kokio pobūdžio įtampos tarp etninių grupių narių, jei jos kokiu nors būdu institucionalizuojamos ir manifestuojamos kolektyviniais veiksmais.“ Lietuvių ir Lietuvos lenkų atveju, tyrimo objektas - lenkų aktyvistų bei organizacijų siekis sukurti teritorinę-nacionalinę autonomiją. Formaliai teritorinės-nacionalinės autonomijos kūrimo pradžią galima sieti su 1989 m. pavasarį įvykusiu kelių pietrytinių Lietuvos rajonų (Vilniaus ir Šalčininkų) tarybų deputatų suvažiavimu Mickūnuose. Suvažiavime priimtoje deklaracijoje teigta, kad galutinis deputatų tikslas - „...sukūrimas Vilniaus krašte lenkų nacionalinės autonominės srities.“ Tikslui įgyvendinti buvo sudaryta Koordinacinė taryba.Lenkų veikėjai deklaravo nuostatą, kad būtent teritorinė- nacionalinė autonomija yra efektyviausias įrankis bendruomenės etniniam ir kultūriniam savitumui išsaugoti. Lietuvos TSR valdžia, o vėliau ir naujoji Lietuvos Respublikos vadovybė pastangas steigti teritorinę-nacionalinę autonomiją griežtai atmetė. Iš esmės toks reikalavimas buvo vertinamas kaip grėsmė šalies teritoriniam vientisumui ir nacionaliniam suverenitetui. Laikotarpio pabaiga - 1991 m. ruduo, kuomet po nepavykusio rugpjūčio pučo Maskvoje Lietuvos valdžios sprendimu buvo paleistos dviejų rajonų - Šalčininkų ir Vilniaus (bei Visagino miesto) - tarybos ir ten įvestas tiesioginis valdymas. Taigi, studijoje būtų atsakoma į klausimą, kokie veiksniai sąlygojo būtent tokią Lietuvos lenkų etninės grupės mobilizaciją, arba kitais žodžiais tariant, kodėl lenkų bendruomenės politizaciįos procesas įgavo nacionalinės teritorinės autonomijos formą. Tokį autoriaus pasirinkimą iš esmės lėmė kelios aplinkybės. Pirma, lietuvių ir lenkų istoriografijose (bei viešoje erdvėje) nacionalinės teritorinės autonomijos klausimas iki šiol kelia diskusijas ir vertinamas skirtingai. Antra, teritorinės autonomijos reikalavimas, vėliau - dviejų rajonų tarybų paleidimas turėjo įtakos ir tarpvalstybiniams santykiams. Trečia, iki šiol mažai žinomi archyviniai šaltiniai turėtų padėti geriau suprasti ir paaiškinti lenkų autonomistų judėjimo atsiradimo priežastis ir judėjimo dinamiką. [Iš Įvado]