Arealinis tipologinis lietuvių kalbos tarmių kompleksiškumas

LTStraipsnyje nagrinėjamas vienas iš perspektyvinių lietuvių dialektologijos žingsnių, aptartų 2016 m. pabaigoje elektroniniame žurnale „Lietuvių kalba“ publikuotame straipsnyje „Septyni lietuvių dialektologijos žingsniai“. Šiam žingsniui apibūdinti geriausiai tinka vokiečių lingvisto Alfredo Lamelio darbuose vartojamas terminas arealtypologische Komplexität, kurio lietuviškas atitikmuo galėtų būti arealinis tipologinis kompleksiškumas. Kompleksiškumo konceptas yra susijęs ne su noru ir siekiu klasifikuoti tarmes pagal tam tikras atskiras „skiriamąsias ypatybes“, bet su mintimi, kurią akivaizdžiai remia empiriniai faktai, kad diatopinių variantų paplitimas kalbinėje erdvėje yra labai kompleksiškas. Žvelgiant į lietuvių dialektologijos tyrimų kontekstą labai aiškiai matyti, kad kompleksiškumo konceptas iki šiol nėra tinkamai diskutuotas, konkrečių tyrimų beveik nėra. Pats bendriausias metodologinis principas, kurį reikėtų taikyti atliekant arealinį-tipologinį lietuvių kalbos tarmių kompleksiškumo tyrimą, straipsnyje vadinamas nuošalės principu. Tai reiškia, kad reikia atsiriboti nuo iki šiol lietuvių dialektologijoje įprastos tyrimų tradicijos ir: a) nuo siekio tarmes tipologiškai suklasifikuoti, b) nuo visų iki šiol paskelbtų lietuvių kalbos tarmių klasifikacijų, c) nuo dabartinėje klasifikacijoje (ir ankstesnėse klasifikacijose) esančių skiriamųjų ypatybių, d) nuo noro tikslinti tarmių ir patarmių ribas. Antrasis bendrojo pobūdžio teorinis kriterijus yra susijęs su požiūriu į kalbos sistemą. Šiuo atveju remiamasi diasistemos konceptu, į dialektologijos apyvartą įvestu Urielio Weinreicho (1954; 1974). Visą lietuvių kalbos plotą su visais jo diatopiniais variantais galima interpretuoti kaip lietuvių kalbos diasistemą, susidedančią iš atskirų sistemų. [...].Reikšminiai žodžiai: Dialektologijos teorija, tradicinė dialektologija, naujoji dialektologija, arealinis tipologinis kompleksiškumas; Dvibalsių ir dvigarsių priegaidės; Kirtis; Lietuvių dialektologija; Priegaidė; Priegaidžių neskyrimas; Priegaidžių neutralizacija; Priegaidžių niveliacija; Priegaidžių opozicija; Standartinė kalba; Tarmės; Tonas; Diphthongs; Lithuanian; Lithuanian dialectology, the theory of dialectology, tradicional dialectology; New dialectology; Perceptive; Phonetic; Phonological; Pitch accent; Prosody; Term tone.

ENThis article deals with one of the most promising stages in Lithuanian dialectology discussed in the article “Seven stages of Lithuanian dialectology” published in the 2016 issue of the scientific electronic journal “Lietuvių kalba” (‘The Lithuanian Language’) (see Kardelis 2016). I referred to this stage as typological; however, now I think that the best term for this stage is the term areal-typological complexity (arealtypologische Komplexität) which originates from works by Alfred Lameli (2013). The concept of complexity is not associated with the attempt to classify dialects according to different “distinctive features” but rather with an idea, clearly supported by empirical facts that diatopical variation in language is highly complex. A closer look at the context of Lithuanian dialectology research reveals that the concept of complexity is still not discussed thoroughly; while specific studies are practically non-existent. The most general methodological principle which should be applied in carrying out an areal-typological study of the complexity of Lithuanian dialects could be referred to as the principle of offside. This means that studies of Lithuanian dialectology should offside from the conventionally applied research tradition and from: a) the aim to classify dialects typologically; b) all classifications of Lithuanian dialects published up to date; c) distinctive featuresdescribed in the contemporary classification (as well as earlier classifications); d) the goal to specifythe boundaries of dialects and subdialects. The second general theoretical criterion is related to the approach to the linguistic system. Here I rely on the concept of a diasystem introduced into the field of dialectology by Uriel Weinreich (1954; 1974). The whole area of the Lithuanian language together with its diatopical variants may be interpreted as a diasystem of Lithuanian which consists of separate systems. [...].

• [Arealinis tipologinis lietuvių tarmių kompleksiškumas. Vytautas Kardelis] : recenzija / Rima Bakšienė, Asta Leskauskaitė. Baltistica. 2021, t. 56, Nr. 1, p. 157-170.
• Dialektologija Vilniaus universitete / Gintarė Judžentytė-Šinkūnienė, Vytautas Kardelis. Lietuvių kalba. 2023, Priedas, p. 218-235.
• Klaipėdos krašto aukštaičių padėtis XXI a. pradžioje: ar dar esama kontaktų su vokiečių kalba pėdsakų? / Rima Bakšienė. Vakarų ir pietų aukštaičiai: tarmių ir kitų kalbų sąveika / sudarytojos: Jolita Urbanavičienė, Aurelija Gritėnienė. Vilnius : Lietuvių kalbos institutas, 2022. P. 57-84.
• Lietuvių kalbos variantai: tyrėjo ir paprastojo kalbos bendruomenės nario perspektyvos / Daiva Aliūkaitė, Danguolė Mikulėnienė, Agnė Čepaitienė, Laura Brazaitienė. Vilnius : Vilniaus universiteto leidykla, 2020. 347 p.
• [Lietuvių tarmėtyra: genezė, raida ir paradigminiai lūžiai. D. 1, Ikitarmėtyrinis laikotarpis. Lietuvių tarmėtyros pradžia: tarmių skyrimas, tyrimų perspektyvų užuomazgos ir jų tipai] : recenzija / Vytautas Kardelis. Acta linguistica Lithuanica. 2020, t. 82, p. 202-206.
• Tarminiai grafolektai XXI amžiaus pradžioje kaip tarminių kodų gyvybingumo ir tęstinumo apraiška / Daiva Aliūkaitė, Violeta Meiliūnaitė. Verbum. 2022, t. 13, 1 pdf (13 psl.).
• Tarminio kalbėjimo vertinimas Paprūsėje: XXI a. pradžios Vištyčio arealo tyrimas / Rima Bakšienė. Lietuvių kalba. 2019, 13, 1 pdf (18 p.).