Sutartinių giedojimo tradicija postmodernioje visuomenėje : perėmimas, perdavimas ir raiška

LTStraipsnio objektas – sutartinių giedojimo tradicija postmodernioje visuomenėje. Remiantis empirinių, fenomenologinių tyrimų ir sisteminės analizės metodais, atskleidžiama, kad sutartinės išsaugojo sakraliems kūriniams būdingus bruožus: kanonizuotą giedojimo būdą, priešpriešą „sakralu–profaniška“ erdvėje bei laike ir kt. O tai sudaro prielaidas ir šiandieninėje gyvoje sutartinių tradicijoje išlaikyti pirminę jų giedojimo, kaip santykio su dvasine tikrove, sampratą. Sutartinės giedojimas įprasminamas ne kaip eilinis esamo kūrinio atlikimas (pasirodymas, koncertas), o kaip ypatingas, atlikėją ir klausytoją įtraukiantis ritualinis veiksmas. Giedant sutartinę atkuriama ir sukuriama ne tik muzikinė dermė, bet – jos pagrindu – ir atitinkama dvasinė būsena: darna, sutarimas. [Iš leidinio]

ENThe tradition of singing sutartinės is discussed, which is gaining distinctive new forms in our post-modern society. The author, drawing on her many years of singing practice and scientific research, looks at sutartinės as songs that have preserved the characteristics of archaic ritual pieces: canonised ways of singing, binarics as the principle of the harmony of opposites, the cyclical perception of time, etc. The polyphony of sutartinės — endless repetition through renewal. The music of sutartinės is understood not as a mix of different vocal parties, but as a sounding pulsating space. In this sense, sutartinės are close to minimalistic — music and visual art — works which are characterised by the multiple repetition of elements, their severity and precision. In performing sutartinės, just like Eastern music, one characteristic isto, through controlled emotion, “enter” one certain state and remain in it for a long time. Sutartinės are born only as a result of all the people singing it; the individual artist’s self-expression is not aspirational. Singing of sutartinės is taught by “word of mouth”. In the opinion of the author, the continuation of the traditions of sutartinės is possible only if singing them will be perceived as a special, mobilising action. A sutartinė is only “alive” if it is not “performed” (at concerts, contests, one-time projects, etc.) bus sung. Singing is understood as a special, spiritual state, during which one reaches all-around agreement (musical and spiritual harmony). [From the publication]