Teismo procesas pagal 1529 metų Lietuvos Statutą

• Judicial procedures under the Lithuanian Statute of 1529
• Judicial procedure under the 1529-year statute of Lithuania

LTTeismo proceso normos buvo tiesiogiai susijusios su materialine teise. Kartais materialinės teisės normos buvo papildomos procesinėmis. Teismo proceso raida susidėjo iš 2 stadijų. Iš pradžių bylos šalys turėjo lygias teises ir abi vadinosi ieškovais. Įrodymais tarnavo ne faktai, o šalių priesaikos. Dėl prekinių-piniginių santykių raidos teismas irgi keitėsi – atsisakyta tarpininko vaidmens tarp šalių, teismas tapo bylos tyrėju. Išnyko ir lygiateisės proceso šalys. Teismo procesas iš rungtyninio tapo tiriamuoju. Baudžiamajai bylai pradėti nustatytas senaties terminas, kurio trukmė priklausė nuo nusikaltimo pobūdžio. 1529 m. Statutas leido byloje atsakovą pakeisti kitu asmeniu, turinčiu nekilnojamojo turto Lietuvoje. Tačiau procese išliko ir kai kurių paprotinės teisės normų bei kompozicijos liekanų. Straipsnyje aptariami vienos iš pusių neatvykimo į teismą padariniai. Pasikeitus teismo pobūdžiui kaip įrodymai buvo pradėti naudoti daiktai ir rašytiniai dokumentai. Svarbiausias įrodymas buvo kaltinamojo prisipažinimas. Liudytojų parodymų svarumą lėmė jų luomas ir skaičius; Statutas taip pat numatė liudytojų teises bei jų atsakomybę. 1529 m. Statutas numatė apeliacijos galimybę, tačiau ji buvo ribota. Teismo procese buvo labai aiškiai išreikštas luominis principas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Pirmasis Lietuvos Statutas, 1529; Teismai.

ENThe norms of judicial procedures were directly related to property law. Sometimes the norms of property law were supplemented by judicial procedures. The development of judicial procedures went through 2 stages. At first the parties had equal rights and were both called plaintiffs. For evidence there was no reliance on facts, only on the parties’ testimony. Court procedures also changed because of the development of mercantile–financial matters: the role of negotiator between the parties was dropped and the court became the examiner of the files. Equality of the litigants was done away with too. Trials ceased to be adversary and became investigative. Statues of limitations began to be applied to cases under criminal law, the length of which depended on the nature of the offence. The Lithuanian Statute of 1529 allowed the defendant in a case to be represented by another individual who was a property owner in Lithuania. However some norms of customary law remained. The article discusses the consequences of one of the parties not appearing in court. As the nature of trials changed, physical objects and written documents began to be used as evidence. The most important evidence was a confession from the accused. The importance attached to the testimony of witnesses depended on their social status and number. The Statute also had provisions concerning the rights of witnesses and their responsibilities. The Statute of 1529 provided for the possibility of appeal, but appeal provisions were limited. The class distinction principle was very clearly expressed in the judicial process. [From the publication]