Liudytojų ir priesaikos pagalbininkų institutai Lietuvos statutuose

LTLietuvos Statutuose greta liudytojų instituto buvo įtvirtintas jam artimas priesaikos pagalbininkų institutas, būdingas ir kitų feodalinės Europos valstybių teisei. Liudytojai buvo asmenys, turintys informacijos apie reikšmingas bylai aplinkybes, atitinkamo pareigūno kviečiami dalyvauti procese, tuo tarpu priesaikos pagalbininkai buvo kartu su bylininku prisiekiantys asmenys, patvirtinantys gerą jo reputaciją. Priesaikos pagalbininkams buvo keliami griežtesni negu liudytojams reikalavimai. Liudytojai liudijo neprisiekę, tuo tarpu priesaikos pagalbininkai prisiekdavo pagal teismo nustatytą formulę, nuo kurios nukrypus, priesaika neįgydavo teisinės galios. Lietuvos Statutuose pastebima liudytojų reikšmės procese sumenkinimas ir priesaikos pagalbininkų vaidmens sustiprinimas. Ritualinė bylininko priesaika, paremta jo pasirinktais bičiuliais-pagalbininkais, užtikrindavo feodalų teisių ir privilegijų gynimą ginčuose su asmenimis, stovėjusiais ant žemesnių pakopų feodalinėje hierarchijoje, taip pat leisdavo feodalinei valstybei vykdyti teisingumą be racionalių įrodymų ir jų rinkimo išlaidų. Kartu ji atverdavo kelią piktnaudžiavimams ir šališkumui. Tai atitiko bendras Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raidos tendencijas: monarcho valdžios apribojimą feodalų naudai, “bajorų demokratijos” režimo įsigalėjimą ir išsigimimą į “didikų oligarchiją” ir t.t. Bajorų interesus labiau atitiko bejėgiška teisminė valdžia, jos stiprinimas – pavojus bajorų “aukso laisvei”.

ENIn the Lithuanian statutes, alongside the institution of ‘witness’ there was another closely related institution called ‘compurgator’. Witnesses were individuals who possessed information about significant aspects of the case and who had been invited by an authorised court official to participate in the trial; whereas compurgators were sworn in to vouch for the reputation of one of the parties in the dispute. The criteria for admission of compurgators were stricter than those for admission of witnesses. Witnesses were not under oath when they testified; compurgators, however, were sworn in under an established formula of the court. In the Lithuanian statutes one can observe a progressive weakening of the significance of witnesses and a strengthening of the significance of compurgators in the court process. The ritual oaths of the litigants, supported by their chosen friends (compurgators), ensured the protection of feudal rights and privileges in disputes with individuals lower down in the feudal hierarchy; it also enabled the feudal state to dispense justice without forensic evidence and the expense of gathering it. This also opened the door to abuse and patronage. This matched the general direction of development in the Grand Duchy of Lithuania: limiting the monarch’s power to the benefit of the feudal overlords, strengthening the regime of “noblemen’s democracy” and its eventual degeneration into an “oligarchy of grandees”. The noblemen’s interests were best served by a weak judicial system, and its strengthening was perceived as a threat to the nobility’s “golden freedom”.