Kalba ir dialektas kaip kultūrą lokalizuojantys dydžiai : tapatumo aspektas (išraiškos)

LTStraipsnyje siekiama aptarti kalbą ir dialektą kaip kultūrą lokalizuojančius dydžius, t. y. priskiriančius kultūrą ir kultūros subjektus geografiškai apibrėžtai teritorijai. Teigiama, kad kultūra gali egzistuoti, tik jeigu egzistuoja visuomenė, ir priešingai, kiekvieną žmonių grupę lydi kultūra. Kiekvienas žmogus – visuomenės narys – yra kultūros subjektas, o šiam kalba – centrinis identiteto veiksnys. Straipsnyje trumpai reprezentuojamos teorinės įžvalgos: 1) konceptualizuojančios kalbą apskritai, gimtąją ir nacionalinę kalbą bei dialektą, 2) teigiančios kalbinį pasaulio determinizmą, 3) teigiančios visuomenės ir kalbos izomorfiškumą, 3) teigiančios kalbinio identiteto svarbą subjekto tapatumui. Remiantis teorinėmis įžvalgomis ir empiriniais lingvistiniais pavyzdžiais, pagrindžiama, kad kalbinis tapatumas turi teorines ribas, o tarminis tapatumas suskaido teritorines ribas.Reikšminiai žodžiai: Gimtoji kalba; Tarmės (Dialektai); Kalbinis tapatumas; Kalbinis determinizmas; Kalbos pasaulėvaizdis.

ENThe article aims discussing language and dialect as culture localizing values that attribute culture and cultural objects to geographically defined territory. It is suggested that culture may exist only if society and vice versa-each group of people is accompanied by culture. Each person as a member of society is a subject of culture and language is the central factor of identity. The article briefly represents theoretical insights: 1) ones that conceptualize language in general, or native tongue, national language, and dialect, 2) stating the lingual determinism of the world, 3) suggesting isomorphism of society and language, and 4) instilling the importance of lingual identity to identity of an individual. On the basis of theoretical insights and empirical-linguistic examples, it is reasoned that lingual identity has theoretical boundaries, meanwhile dialectal identity divides territorial borders.