Lithuanian inflection

LTLietuvių ir latvių kalbos priklauso baltiškąjai indoeuropiečių kalbų šakai; trečioji šią šaką sudariusi senoji prūsų kalba yra išnykusi. Indoeuropiečių kalbų grupėje baltų kalboms artimiausios yra slavų kalbos. Baltų kalbos iš dalies išsivystė iš finų substrato, nors lietuvių kalba su juo mažiau susijusi, nei latvių kalba (straipsnyje aptariama finų įtaka, kuri tebėra mokslinių diskusijų objektas). Lietuvių kalbos raidai įtakos turėjo slavų kalbų (senoji rusų, baltarusių, lenkų, rusų) substratas. Slavų įtaka daugiausia buvo leksinė ir sintaksinė, tačiau morfologijos raidos panašumai tikriausiai taip pat nėra sutapimas. Lietuvių kalba yra sintetinė, išlaikiusi pagrindines protoindoeuropiečių kalbos struktūrines savybes, perėmusi nominatyvinę-akuzatyvinę formą. Žodžių tvarka sakiniuose yra laisva, ją daugiausia lemia informacijos struktūra; gramatinės funkcijos išreiškiamos linksniais. Daiktavardiniame junginyje žodžių tvarkai taikomos griežtesnės taisyklės. Kalboje vartojama daug prielinksnių ir tik keletas pospozicijų (kuriomis pasižymėjo senoji lietuvių kalba). Lietuvių kalba turi turtingą kalbos dalių kaitymo sistemą, kuri sieja parataksę ir hipotaksę. Hipotaksės struktūrose pavaldžios jungtys išreiškiamos daiktavardžiais ir prieveiksmiais. Dalyviai yra vartojami išreikšti papildomas aplinkybes, bet ir išplėstinėse sakinio dalyse; jungtukai dažniausiai vartojami prieveiksminiuose sakiniuose, taip pat jungia šalutinius sakinius.Reikšminiai žodžiai: Baltų kalbos; Deklinacija; Derivacija; Fleksija; Gramatinės kaitybos žymekliai; Konjugacija; Lietuvių kalbos kaityba; Senosios lietuvių kalbos vietininko linksniai; Sintaksė; Sintetinės kalbos; Veiksmažodžių asmenavimo sistema; Baltic languages; Conjugation; Declension; Derivation; Flection; Inflectional markers; Lithuanian; Lithuanian inflection; Old Lithuanian local cases; Syntax; Synthetic languages; System of conjugation.