Ištiktukai "eventives" - the Baltic precursors of ideophones and why they remain unknown in typology

LTLietuvių kalboje ideofonai sudaro nekaitomą kalbos dalį, kuri vadinama ištiktukais. Knygos skyriuje aptariami ideofonai – jų specifinė istorija lietuvių kalbos gramatikoje ir tipologinės savybės. Daugelyje kalbų ideofonai yra šnekamosios kalbos vartojimo kaimo aplinkoje ir miesto bendruomeninėje modalumas. Lietuvių ideofonai įsiliejo į rašytinę kalbą. 1863 m. žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus išleista apysaka „Palangos Juzė“ – svarbus kūrinys ideofonų gramatinio įtvirtinimo istorijoje. Apysakoje ideofonai naudojami kaip stilistinė priemonė kaimo tapatumui išreikšti. Darbe aptariamos konkrečios lietuvių kalbos ideofonų savybės tarplingvistinės interpretacijos požiūriu. Teigiama, kad lietuvių ideofonai turi keletą ypatybių, būdingų žodžių grupei, kuri žymi įvykius – būtent įvykio skaičių ir valentingumą. Skirtingai nei daugelyje kitų kalbų, lietuvių kalboje ideofonai nėra susiję su šviesos veiksmažodžiais. Ištiktukų pavadinimo sąsaja su įvykiškumu yra tikslus reiškinio apibūdinimas. Lietuviškieji ideofonai yra gerai apibūdinti neogramatikų (ypač Augusto Leskieno ir Alfredo Senno) veikaluose. Vis dėlto ideofonams skirti neogramatikų darbai nėra žinomi daugeliui tipologų. Neogramatikų veikla pirmiausia siejami su fonologine garsų analize, o ne su lauko tyrimais ar morfosintaktinių kategorijų aprašymu. Lyginamoji analizė atskleidžia, kad iš ideofonų kilę dariniai reikšmingai prisidėjo prie veiksmažodžių raidos baltų, slavų ir germanų kalbose.Reikšminiai žodžiai: Alfredas Sennas; Augustas Leskienas; Ištiktukai; Ištiktukas; Jaunagramatikiai; Jonas Jablonskis; Motiejus Valančius; Onomatopėjinė raiška; Veiksmažodiniai ištiktukai; „Palangos Juzė“; Alfred Senn; August Leskien; Eventives; Ideophone; Jonas Jablonskis; Motiejus Valančius; Neogrammarians; Onomatopoetic expression; Verbal interjections; „Palangos Juzė“.