Non-morphological realizations of evidentiality : the case of parenthetical elements in Lithuanian

LTLingvistinėje literatūroje nurodoma, kad kai kurios kalbos turi privalomą gramatinę tikėtinumo kategoriją, kitose evidencialumą išreiškia kalbos leksinis inventorius. Nors tikėtinumas apibrėžiamas kaip gramatinė kategorija, galima ir leksinė raiškos forma. Tikėtinumo kodavimas, kuris nėra išreikštas verbaliniais morfologiniais žymenimis, šiame darbe vadinamas nemorfologiniu. Vienas pagrindinių tyrimo tikslų yra pateikti daugiau įrodymų, pagrindžiančių požiūrį, kad šiuolaikinės lietuvių kalbos episteminio modalumo srityje vyrauja leksinis realizavimas. Straipsnyje analizuojami nemorfologiniai tikėtinumo išreiškimai, kurie iki šiol lietuvių lingvistikoje mažai tyrinėti. Giluminio tyrimo laukas apima įterpinių grupę, kurią lietuvių kalboje sudaro įvairios lingvistinės išraiškos (dalelytės, modaliniai žodžiai, prieveiksmiai, skliausteliuose rašomi komentuojamieji sakiniai). Jie gali išreikšti daugybę episteminių, evidencialumo, vertinamųjų kvalifikacijų. Dėmesys sutelkiamas į skliausteliuose rašomus elementus (žinoma, manoma, aišku, matyt, atrodo, tiesa, žinia). Šie evidencialumo raiškos būdai tiesiogiai susijęs su komplimentinių predikatų (veiksmažodinių ir būdvardinių) sakiniais. Tyrime siekta išsiaiškinti, kokias reikšmes išreiškia skliausteliuose rašomi elementai ir kokia jų episteminė kvalifikacija. Išvadose teigiama, kad lietuvių kalboje autoriaus poziciją išreiškiančių prieveiksmių semantinė-funkcinė klasė turėtų apimti didesnę kalbinių realizacijų įvairovę.Reikšminiai žodžiai: Adverbializacija; Evidencialumas; Kokybinė ir kiekybinė analizė; Konkordansas; Mokslinių tekstų tekstynas; Parentetiniai elementai; Sakinys; Įterpiniai; Adverbialization; Concordance; Corpus of academic Lithuanian; Evidentiality; Lithuanian; Parenthetical elements; Parenthetical use; Quantitative and qualitative analysis; Sentence.