LTKnygos skyriuje nagrinėjama problema išplaukia iš platesnės diskusijos apie intonacinį lietuvių kalba kontrastingumą. Kai kada jis susijęs su diftongų tarimu. Tam tikrais atvejais pirmasis diftongo komponentas sutrumpėja, o antrasis – prailginamas. Diftongų akcentus yra paprasčiau nustatyti, nei ilgųjų monofongų, kurie tarmėse ir šnekamojoje kalboje praranda kontrastingumą. Darbe pagrindinis dėmesys sutelkiamas į pokyčius lietuvių kalboje, kurie susiję su dviem prailginimo procesais. Pirmasis procesas yra susijęs su diftongų ir diftonginių sandų prailginimu. Panašus procesas pastebėtas ir kaimyninėje latvių kalboje, ir Baltijos finų pogrupio lyvių kalboje. Analizuojamas procesas atskleidžiamas visose trijose kalbose, kuriose kirtis iš antrojo komponento perkeliamas į skambesnį pirmąjį komponentą. Antrasis procesas yra susijęs su balsių ir priebalsių prailginimu kirčiuotuose skiemenyse, kai kirčiuotas skiemuo dar labiau pabrėžimas. Tai būdinga tik latvių ir lietuvių kalboms. Toks prailginimo būdas neatsispindi nei latvių, nei lietuvių kalbos ortografijoje. Tie du prailginimo būdai, kurie iš pradžių buvo nepriklausomi vienas nuo kito, tolydžio pradėjo sąveikauti. Darbe keliama hipotezė, kad nustačius tuos procesus, galima atnaujinti kirčiuotų diftongų ir diftonginių sandų tyrimus. Skyriuje nagrinėjama baltų ir finų kalbų grupė. Kiekvienos kalbos analizėje pateikiama informacija apie vokalizmo sistemą, skiemens ilgumą, kirčiavimą, suprasegmentinį pobūdį ir kitus aspektus, kurie lemia diftongų ir diftonginių sandų prailginimą.Reikšminiai žodžiai: Diftongai; Latvių kalba; Lietuvių kalbos prozodija; Lietuvių tarmės; Lyvių kalba; Mora; Pirmojo dvigarsių dėmens ilginimas; Priegaidžių kontrastas; Diphthongs; Latvian; Latvian language; Lengthening of the first component of diphthongs; Lithuanian; Lithuanian dialects; Lithuanian language prosody; Livonian; Livonian language; Mora; Tonal contrast.