LTGalūnių balsiai ir jų prozodija lietuvių kalboje yra gana pastovūs. Pietinių ir šiaurinių aukštaičių, ypač žemaičių, tarmės pasižymi šnekamąja įvairove. Knygos skyriuje sutelkiamas dėmesys į du kintančius dalykus– galūnių trumpųjų balsių praradimą ir jų aukščio savybių priskyrimą ankstesniems skiemenims bei ritminio kirčio perkėlimą iš galutinio skiemens į priešpaskutinį ar pradinį, kaip tai būdinga šiaurės vakarų žemaičių tarmėse. Darbo tikslas yra pateikti išsamius, teoriniu ir lingvistiniu požiūriu pagrįstus šių pokyčių paaiškinimus. Darbe glaustai aptariama teorinė ir tipologinė informacija. Nagrinėjamas tradicinis ir idiosinkratinis terminijos vartojimas, susijęs su lietuvių prozodija, mėginama terminiją interpretuoti šiuolaikiškesnėmis kalbinėmis sąvokomis. Plačiau analizuojama apokopė (garso nukritimas žodžio gale), kuri susijusi su kirčio atitraukimu iš galūnės į šaknį. Darbe pateikiami stebėjimų apibendrinimai, kurie susiję su sudėtingesne problema, kai kirčio atitraukimas nėra susijęs su apokope. Tai – procesas turintis platesnį poveikį. Darbe pateikiama tokių pavyzdžių analizė. Taip pat apžvelgiami alternatyvūs požiūriai. Pabaigoje aptariama naujų įžvalgų ir išvadų reikšmė – galimybė sieti jas su kirčio perkėlimu į žodžio pradžią latvių kalboje, atliekant lyginamuosius lietuvių ir latvių kalbų tyrimus, taip pat galimybė tame kontekste kelti naujus klausimus apie baltų ir finų kalbų substratą.Reikšminiai žodžiai: Kirčio atitraukimas; Kirčių susidūrimas; Lietuvių kalbos kirtis; Lietuvių tarmės; Prozodija; Prozogija; Ritminis kirtis; Žodžio galas; Ictus; Lithuanian dialects; Lithuanian language accent; Prosody; Stress-clash; Tonal shift; Word-final position.