Politinių partijų teisinio statuso raidos antroji pakopa

LTLietuvos konstitucinės teisės mokslo pradininko M. Romerio 1935 m. publikuoti samprotavimai apie politinių partijų jurisprudencinio tyrinėjimo reikšmę iki šiol nesulaukė pakankamo atgarsio. Tokiai spragai veiksmingai šalinti dabar susidarė itin palanki padėtis. Seimo teisėkūra 2004 m. leidžia kalbėti apie politinių partijų teisinės padėties raidos antrąją pakopą tuo požiūriu, kad kodifikuotas ir iš esmės patobulintas partijų finansavimo bei jo kontrolės reglamentavimas (mini kodekso Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymas pavidalu) ir patvirtinta nauja Politinių partijų įstatymo redakcija, kurioje, deja, redukuotos originalios - tik partijoms adresuotos - viešosios teisės nuostatos ir pagausintos blanketinės nuorodos j bendrojo pobūdžio Civilinio kodekso nuostatas. Tokie naujadarai verti ypač didelio konstitucinės teisės mokslo dėmesio, kadangi minėtą Politinių partijų įstatymo modifikaciją iš esmės lėmė civilinės teisės raida, tiksliau naujojo Civilinio kodekso, kvalifikavusio partijas kaip viešuosius juridinius asmenis, įsigaliojimas ir Juridinių asmenų registro veikimas. Viena vertus, pagal Lietuvos Konstitucijos dvasią politinės partijos įstatymų lygmeniu neturėtų būti pernelyg siejamos su civilinės teisės sistema, tapatinamos su kitais juridiniais asmenimis, kuriuos valstybės įmonė "Registrų centras" įtraukia į juridinių asmenų registrą, kita vertus, galima abejoti, ar įstatymų leidėjo sukurtas partijų viešasis subjektiškumas formaliai atitinka Konstituciją (35 str.), kurioje apie partijas teigiamai (expressis verbis) kalbama ne valstybės organizavimo pagrindų, bet piliečių subjektinių galimybių kontekste. Apskritai antroji partijų teisinio statuso raidos pakopa kupina diskutuotinų aspektų, kurie negali būti laikomi tik politologijos tyrinėjimų sritimi. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Politinės partijos; Politinės organizacijos; Politinių kampanijų finansavimas; Asociacijos; Vyriausioji rinkimų komisija; Teisingumo ministerija; Juridinių asmenų registras; Civilinis kodeksas; Political parties; Political organizations; Sponsorship of political campaigns; General election; Committee; Register of juridical persons; Civil Code.

ENIn 1935 published reasoning of M. Romeris, the founder of Lithuanian constitutional law science, as to the significance of jurisprudence research of political parties has not been paid the adequate attention until now. At present a notably favourable situation has emerged to effectively exclude this gap. The legislation of Seimas in 2004 allows to speak about the "second generation" of the legal status of political parties in a view that the regulation of financing of political parties and its control was codified and essentially improved (in the shape of mini-code "The Law on Financing of Political Parties and Political Campaigns and Control of Financing"), also a new wording of the Law on Political Parties was approved, which, unfortunately, reduced the amount of rules of public law specifically addressed to political parties and directed more at the provisions of the Civil Code. These new trends are worth of special note of the constitutional law science because the abovementioned modification of the Law on Political Parties was effected by the development of civil law, to be precise - by the entrance into force of the new Civil Code, which referred political parties as public legal persons, as well as by the operation of the Register of Legal Persons.On the one hand, following the spirit of the Constitution of the Republic of Lithuania, political parties should not be over linked to the system of civil law and identified as other legal persons included in the list of legal persons registered by the state enterprise "Centre of Registers ". On the other hand, one may doubt if the public legal capacity of political parties, established by the legislation body, formally is consistent with the Constitution (Article 35), under which political parties (expressis verbis) are referred not to the grounds of organisation of the state, but to the subjective possibilities of citizens. Overall, the second stage of the development of the legal status of political parties is full of negotiable aspects that should not be left only as a research object to the political science. [From the publication]