Žemaičių tarminės literatūros vertė
LTStraipsnyje aptariama žemaičių tarminė literatūra. Tarmė yra tai, kas jungia autorius bei padidina skaitytojo ir rašytojo betarpiškumą. Žemaičių tarme parašytos literatūros atveju tai pasireiškia dviem aspektais: sakytinės kalbos ypatumai suteikia naujų raiškos galimybių ir yra linkę vėl tapti sakytine kalba. Žemaičių tarmė pati savaime turi specifinių sintaksės, leksikos ir stiliaus ypatybių, kurios yra unikalios. Šiandien tarminis kūrinys, kuris yra užrašytas ir išspausdintas, dažniau adresatą pasiekia ne rašytine, o sakytine forma per tarmių populiarinimui skirtus renginius. Tarminė kūryba dažnai nesąmoningai priimama kaip liaudies kūryba. Tarmė išskirtinę padėtį užima žemaitiškuose spektakliuose. Užrašytų tekstų grįžimas į sakytinę kalbą yra gajus visose tarmėse, tačiau žemaičių tarmėje jis yra dažnesnis ir ryškesnis. Straipsnio pabaigoje konstatuojama, kad žemaičių tarme parašytų kūrinių nereikia versti į bendrinę kalbą, nes jie unikalūs tuo, kad yra tarminiai. Čia neturima omenyje gretutinių tekstų, nes jie, dažniausiai pagal vidinę intuiciją rašomi pačių autorių, iš esmės gali būti laikomi naujais kūriniais. Reikėtų pakeisti požiūrį į tarminę literatūrą. Tarminė literatūra nėra tarmės konservavimo ir pagerbimo aktas. Tarminė literatūra yra naujos, kitokios literatūrinės raiškos galimybė, integrali lietuvių literatūros dalis. Vieni į bendrinę kalbą išversti kūriniai turėtų didesnę meninę vertę, kiti – mažesnę, tačiau netektų to, ką suteikia tarmė – giliųjų sakytinės kalbos klodų, autentiško natūraliosios kalbos potyrio ir galimybės neapsiriboti kodifikuotu raštu.Reikšminiai žodžiai: Lietuvių tarmės; Tarminė literatūra; Tarmiškoji literatūra; Žemaitija (Samogitia); Žemaičiai; Dialectal literature; Lithuanian dialects; Samogitian dialect; Žemaitian dialect; Žemaitija.
ENThe article deals with Samogitian dialectical literature. Dialect is what connects authors and increases the immediacy between readers and authors. In the case of Samogitian literature, this is manifested in two aspects: peculiarities of the spoken language provide new possibilities for expression and tend to become spoken language again. Samogitian dialect in itself has specific features of syntax, vocabulary and style that are unique. Today a dialectical work which is written and printed, reaches the addressee more often not in a written, but in a spoken form during the events dedicated to the popularization of dialects. Dialectical literature is often unconsciously perceived as folk literature. The dialect occupies an exceptional position in Samogitian performances. The return of written texts to the spoken form is persistent in all dialects, but in Samogitian dialect it is more frequent and remarkable. At the end of the article it is stated that works written in Samogitian dialects should not be translated into common language, because they are unique in that they are dialectical. This does not refer to adjoining texts, because they are, in most cases, written by the authors themselves following inner intuition, can in principle be considered as new works. The attitude to dialectical literature should be changed. Dialectical literature is not an act of preserving and honoring dialect. Dialectical literature is an opportunity of a new, different literary expression, an integral part of Lithuanian literature. Some works translated into literary language woul have a higher artistic value, while others would have a lower one, but they would loose that which dialect provides - richness of spoken language, authentic experience of natural language as well as a possibility to go beyond codified writing.
