Įrodymai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisėje

LTLDK nagrinėjant bylas buvo naudojami įvairūs įrodymai, sudarę hierarchinę sistemą. Įrodymais buvo laikomas idealus ar materialus bylai svarbios informacijos atspindys aplinkoje. Kitaip sakant, įrodymai buvo ne pati informacija, o jos išraiška, išorinė forma. Paprastai įrodymus rinko ir teikė teismui patys bylininkai. Kartais jiems talkino teismo pareigūnas (vižas, diečkus, vaznys). Teismas vertino įrodymus, bet netikrino, kaip jie buvo surinkti. Įrodymų surinkimą teisėtais būdais, jų patikimumą ir tinkamą fiksavimą užtikrindavo minėto pareigūno dalyvavimas, tačiau toks dalyvavimas ir atitinkamo rašto surašymas pagal įstatymą buvo būtinas tik nedaugeliu atvejų. Kur kas dažniau pakakdavo papasakoti ir parodyti smurto žymes kaimynams, kad šie paliudytų teisme. Teisėjas, vertindamas jam pateiktus įrodymus, nebuvo laisvas. Jį varžė viduramžių teisės doktrinos sudedamoji dalis – formalių įrodymų teorija, kurios kertinis akmuo buvo įstatymų leidėjo nustatyta skirtinga įvairių rūšių įrodymų vertė. Jeigu abiejų šalių pateikti įrodymai turėjo vienodą vertę, teismas turėjo būti teisiamojo pusėje pagal principą – “teismas turi būti linkęs išteisinti, o ne nubausti”. Svariausias įrodymas buvo bylininko prisipažinimas. Dokumentai ir daiktiniai įrodymai turėjo vienodą teisinę vertę, tuo tarpu ritualinė priesaika, nors ir paremta priesaikos pagalbininkais, turėjo mažesnę vertę ir buvo taikoma neturint minėtų įrodymų. Mažareikšmėse bylose pakakdavo ritualinės nukentėjusiojo priesaikos be pagalbininkų. Kartais lemiamą reikšmę turėjo būtent daiktiniai įrodymai, kartais – dokumentai.Reikšminiai žodžiai: Įrodinėjimas; Baudžiamasis procesas; Įrodymų teisės istorija.

ENThere was a hierarchical system of considering evidence when conducting court cases in the Grand Duchy of Lithuania (GDL). Any reflection of important information in the environment could be treated as ideal or material to the case. In other words, the evidence consisted not just of the information itself, but its expression, its outward form. Evidence was usually gathered and presented to the court by the parties in the dispute themselves. Sometimes they were assisted by court officials. The court evaluated the evidence, but did not check how it had been gathered. The participation of a court official would ensure that the evidence was gathered by legal means, and that it was reliable and appropriate, however such participation of a court official and writing of a report was only mandatory by law in a minority of cases. More often it would suffice to tell neighbours what happened and show them the signs of the violence, so that they could testify in court. The judge, as he considered the evidence before him, was not unfettered. He was bound by mediaeval doctrines concerning evidence, which held that not all evidence is necessarily equal. However if it was decided in a particular case that both parties’ evidence was of equal value, the court had to favour the defendant in line with the principle that “the court’s primary objective is to clear the innocent, not to punish the guilty”. The most important evidence was held to be each party’s testimony. Documents and artefacts had equal evidentiary value, whereas testimony under oath, even if supported by other witnesses under oath, had lesser value, being used only when the other evidence was lacking. In petty cases, each party’s testimony under oath, unsupported by other witnesses, was sufficient. On some occasions the decisive weight was given to artefact evidence; in other cases – to documentary evidence.