Baudžiamosios atsakomybės už aktyviąją eutanaziją ir padėjimą nusižudyti reglamentavimas Lietuvos, Vokietijos ir Olandijos baudžiamuosiuose kodeksuose

LTStraipsnyje nagrinėjamas baudžiamosios atsakomybės už aktyvią eutanaziją ir padėjimą nusižudyti reglamentavimas Lietuvos ir dviejų užsienio šalių (Vokietijos ir Olandijos) baudžiamuosiuose kodeksuose. Aptariamas Lietuvos baudžiamojo kodekso 129 straipsnis (Nužudymas), nes būtent taip kvalifikuojami aktyvios eutanazijos aktai, taip pat 134 straipsnis (Padėjimas nusižudyti) – naujas, palyginti su 1961 m. Baudžiamuoju kodeksu, straipsnis, kriminalizuojantis padėjimą nusižudyti beviltiškai sergantiems asmenims. Analizuojamas Vokietijos baudžiamojo kodekso 216 straipsnis, įtvirtinantis klasikinį tyčinio gyvybės atėmimo nukentėjusiojo prašymu pavyzdį, taip pat kiti su tyčiniu gyvybės atėmimu susiję straipsniai, pagal kuriuos traukiama baudžiamojon atsakomybėn už aktyvią nesavanorišką eutanaziją. Atskleidžiama, kaip kito baudžiamosios atsakomybės už aktyvią savanorišką eutanaziją ir padėjimą nusižudyti reglamentavimas Olandijoje: nuo 1973 m., kai de facto buvo leidžiama gydytojams atlikti minėtas veikas, iki 2002 m. gyvybės nutraukimo nukentėjusiajam prašant ir padėjimo nusižudyti (Procedūrų peržiūrėjimo) akto, kuriuo de jure buvo dekriminalizuotos gydytojų vykdomos aktyvi savanoriška eutanazija ir padėjimas nusižudyti. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Eutanazija; Padėjimas nusižudyti; Beviltiškai sergantis; Vokietija (Germany); Olandija (Nyderlandai).

ENThis article examines the regulation of criminal liability for active euthanasia and facilitation to commit suicide in Lithuanian, German and Dutch Penal Codes. It discusses Article 129 (Murder) of the Lithuanian Penal Code, within which the acts of active euthanasia fall, and Article 134 (Facilitation to Commit Suicide). As compared to the Penal Code of 1961, Article 134 is new and it criminalizes the facilitation for terminally ill patients to commit suicide. The paper also analyzes Article 216 of the German Penal Code, which consolidates the classic case of the intentional deprivation of life at the behest of the victim, as well as other intentional deprivation related Articles, non-compliance of which leads to prosecution for active non-voluntary euthanasia. The article presents the development of criminal liability for active voluntary euthanasia in the Netherlands: from 1973, when doctors were first allowed to perform the aforementioned activities, up until 2002 - when active voluntary euthanasia and facilitation to commit suicide executed by doctors were decriminalized by the act of termination of life and facilitation to commit suicide at the behest of the victims (revision of the procedures).