Metaforos Vytauto Kavolio sociologijoje

LTStraipsnyje aptariama metaforų reikšmė Vytauto Kavolio sociologijoje. Klausiama, ar visa V. Kavolio sociologija yra poetinė, ar vis dėlto poetinės kalbos priemonės joje vaidina ribotą vaidmenį. Argumentuojama, kad poetinės priemonės vaidina ribotą vaidmenį V. Kavolio sociologijoje. Nė viename tyrime nėra taip, kad metaforos visiškai kontroliuotų mokslininko minčių raišką ir pažintinių priemonių kūrimą bei naudojimą. Teigiama, kad vienintelis būdas įveikti nepoetinius kalbos bruožus ir visą V. Kavolio sociologiją be išlygų paskelbti poetine yra tarti, kad sąvokos yra ne kas kita, kaip išplėtotos metaforos ir kad net ir išplėtotos jos išlaiko ryšius su savo metaforiškomis ištakomis. Taip atsiveria galimybė už bet kokių sąvokų ieškoti glūdinčių poetinių įvaizdžių. Teigiama, kad šia galimybe ir pasinaudoja Algimantas Valantiejus, paskelbdamas visą V. Kavolio sociologiją be išlygų poetine. Visus nepoetinius jos kalbos bruožus, kaip ir poetinius, galima kildinti iš dailės metaforos. Įrodinėjama, kad A. Valantiejaus siūlymas dailę laikyti pamatine V. Kavolio sociologijos metafora yra ribotas, nes poetinis įvaizdis neleidžia apimti visų V. Kavolio tyrimų ir adekvačiai įvertinti teorinių jų prielaidų įvairovės. Teigiama, kad šiuos trūkumus būtų galima įveikti išplečiant A. Valantiejaus siūlomą dailės sampratą bei pamatinėmis V. Kavolio sociologijos metaforomis pripažįstant dar tris poetinius įvaizdžius – mechanizmą, dramą ir organizmą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Algimantas Valantiejus; Metaforos; Postpozityvistinė socialinių mokslų filosofija; Sociologija; Sociologinė poetika; Vytautas Kavolis; Algimantas Valantiejus; Metafors; Metaphors; Philosophy of social sciences; Post-positivist; Sociological poetics; Sociology; Vytautas Kavolis.

ENThis article deals with the question of what place do metaphors hold in Vytautas Kavolis’s sociology. By following Lithuanian researcher Algimantas Valantiejus, who first inquired into the question, it is asked whether Kavolis’s sociology is poetical entirely, or do the poetical means of expression play a limited role in it. It is argued that the last case is involved. Poetical images do not overly control the sociologist’s expression of thoughts and his construction and use of means of cognition in any of his field of research. It is stated that the only way to overcome the non-poetical features of Kavolis’s language and to declare his sociology poetical in nature is to presuppose that all scientific concepts are but developed metaphors and that they never lose relationships with their metaphoric origins. An acceptance of such a presupposition opens the possibility to look for poetical images behind any abstract concepts. It is stated that Valantiejus uses this possibility in poetizing the overall sociology of Kavolis. According to him, all non-poetic features of its language, as well as poetic ones, have their origins in the metaphor of painting. It is argued that Valantiejus’s choice of the fundamental metaphor of Kavolis’s sociology has shortcomings. The image of painting cannot explain the whole scope of Kavolis’s sociological research and the variety of its theoretical presuppositions adequately. It is stated that these shortcomings can be easily eliminated by expanding Valantiejus’s conception of painting and by including three additional poetical images into the list of the fundamental metaphors of Kavolis’s sociology – mechanism, drama and organism. [From the publication]