LTŠiaurės vidurio Lietuvos vardyne galima išskirti indoeuropiečių, finougrų, žiemgalių, lietuvių, latvių, slavų toponimų sluoksnius, tarp kurių didžiausias yra lietuvių toponimų sluoksnis. Disertacijoje nagrinėjama šiam substratiniam regionui būdinga toponimų struktūra, mėginama rekonstruoti senus asmenvardžius bei apeliatyvus, kurių nebėra dabartiniame vardyne: užfiksuota pavardėmis virtusių senųjų lietuviškų dvikamienių vardų, jau nebevartojamų tarmybių, senųjų realijų, išnykusių rytiečių priešdėlių. Iš gyvosios kalbos surinkti duomenys leidžia teigti, jog ne visos bendrinėje kalboje vartojamos kalbamo regiono vietovardžių lytys sunormintos taisyklingai. Šiaurės vidurio Lietuvos vietovardžių sistemoje vyrauja lietuviški pirminiai neišvestiniai ir priesaginio darybos būdo toponimai, sudurtiniai bei sudėtiniai vietų vardai. Toponimų pamatinėmis leksemomis eina įvairios reikšmės bendriniai bei įvairūs tikriniai žodžiai. Gyvenamųjų vietų vardų daryba skiriasi nuo negyvenamųjų vietų vardų darybos: čia produktyviausi pirminiai asmenvardinės kilmės pavadinimai, turintys daugiskaitinę formą – pluralia tantum. Negyvenamųjų vietų vardų (vandenvardžių ir žemėvardžių) darybos modelis artimesnis regiono vietovardžių darybos modeliui. Apskritai regiono toponimų darybos modelis yra gana archajiškas, nes daugelis apeliatyvų (apeliatyvinės kilmės pamatinės leksemos, laikomos senesnėmis už onimines, sudaro 56,8% kalbamojo regiono toponimų) onimais tapo be papildomų darybos priemonių arba priešdėliniu, galūniniu ir priesaginiu būdu (iš viso 62,8%). [Iš leidinio]
ENName corpus of the North-Central Lithuania contains Indo-European, Finno-Hungarian, Semigallian, Lithuanian, Latvian, Slavic toponymic layers, among which Lithuanian toponymic layer is the biggest one. The dissertation discusses toponymic structure typical of this sub-stratum region, attempts are made to reconstruct old personal names and appellations, which are missing in the current corpus of names: the author records ancient Lithuanian two-stem names that turned into surnames, already disused dialecticisms, old realities, disappeared Eastern prefixes. Information collected from live language use allows to state that not all genders of region’s place names used in general language are standardized in a proper manner. In the system of place names of North-Central Lithuania, Lithuanian primary non-derivative and suffix-based character toponyms, compound and complex place names predominate. Name formation of living settlements differs from name formation of uninhabited places: here, most productive are primary names descending from personal names and having a plural form – pluralia tantum. Formation model of names of uninhabited places (water and land names) is closer to region’s model of forming place names. In general, region’s model of forming toponyms is rather archaic, because many appellatives (basic lexemes of appellative descent are considered to be older than onymic, they form 56,8% of toponyms in the discussed region) became onyms without the use of additional formation devices or by means of prefixes, endings and suffixes (in total 62,8%).