Vaidmens sampratos transformacija: aktoriaus kūryba šiuolaikiniame Lietuvos dramos teatre : disertacija

LTDaktaro disertacijos tyrimo objektas – aktoriaus kūryba šiuolaikiniame Lietuvos dramos teatre (1990–2005). Darbe analizuojami ne išskirtiniai, estetiškai ypatingi ar radikalūs, tačiau marginaliniai aktoriaus meno pavyzdžiai, bet vyraujančiame teatro diskurse išryškėjusios svarbiausios vaidybos tendencijos. Aktoriaus vaidmuo analizuojamas svarbiausių aptariamojo laikotarpio vyresniosios kartos režisierių (R. Tumino, J. Vaitkaus, E. Nekrošiaus) spektakliuose ir ryškiausių jaunesniosios teatro menininkų kartos (O. Koršunovo, G. Varno, I. Jonyno) darbuose. Disertacijoje siekiama išanalizuoti Lietuvos dramos teatro aktorių kūrybą išryškinant svarbiausias vaidybos tendencijas bei esminius tradicinės vaidybos sampratos pokyčius. Pirmiausia aktoriaus kūryba analizuojama parodant jos santykį su dramos tekstu, vėliau vertinama autonomiško režisieriaus kuriamo diskurso požiūriu, galiausiai tyrinėjama atsižvelgiant į suvokėjo vaidmenį postmoderniame teatre. Darbe atsisakyta vieno universalaus metodo taikymo ir pasirinktos kelios metodologinės prieigos. Esminis tyrimo išeities taškas – stuktūralistinis požiūris: aktoriaus vaidmuo čia tiriamas išryškinant jo santykį ir su kitais spektaklio struktūros elementais, ir su spektaklio žiūrovu. Bendrosios stuktūralistinės nuostatos papildomos poststuktūralistinėmis įžvalgomis, fenomenologinės analizės principais ir naratologinių tyrimų patirtimi. Analizuojant skirtingus vaidybos aspektus kaip tam tikros visumos reprezentantai, išskiriami tokie vaidmenys, kurie gali geriausiai parodyti vieną ar kitą aktoriaus kūrybos formą bei skirtingus vaidybos principus.

ENThe research object of the thesis is – acting performance in contemporary Lithuanian drama theater (1990–2005). The work analyzes not exceptional, aesthetically unique, or radical examples, but marginal examples of acting performances as the most important trends in acting that emerged in the theater discourse. The role of an actor is analyzed in most important plays of the discussed period, produced by older generation of directors (R. Tuminas, J. Vaitkus, E. Nekrošius) and the most outstanding representatives of younger generation of theater artists (O. Koršunovas, G. Varnas, I. Jonynas). The dissertation seeks to analyze performance of Lithuanian drama theater actors by identifying the most important trends in acting and key changes in the traditional understanding of acting. First of all, acting performance is analyzed by demonstrating its relation to drama text; later, it is examined from the perspective of a discourse created by autonomous director; finally, the author examines acting by taking into account the role of a spectator in a postmodern theater. The work eschews application of one universal method and chooses several methodological approaches. The most important starting point of the research is structuralist perspective: the role of an actor is explored by crystallizing his/her relation to other elements of play’s structure, and with the audience of a play. General structuralist provisions are supplemented by post-structuralist insights, principles of phenomenological analysis, and the experience of narrative research. The author distinguishes roles that best illustrate one or another form of acting performance and various principles of acting.