Prūsijos valdovų mecenatų ir lietuvių raštijos kūrėjų santykių atspindžiai XVI-XVIII amžiaus lietuviškų knygų dedikacijose

LTSąlygos lietuvių raštijai vystytis Prūsų (Mažojoje) Lietuvoje atsirado XVI a., kunigaikščiui Albrechtui 1544 m. įsteigus universitetą Karaliaučiuje. Iki pat XVIII a. vidurio valdovai palaikė lietuvių kalbą kaip priemonę, skatinančią vietinių bendruomenių integraciją į socialinį ir ekonominį Prūsijos gyvenimą. Tai patvirtina archyvuose išlikę XVI–XVIII a. oficialūs įsakymai dėl lietuviškų knygų rengimo ir spausdinimo. Šiame straipsnyje gretinant valdovų potvarkius su atitinkamo laikotarpio lietuviškų (ir lituanistinių) knygų dedikacijomis bandoma atskleisti, kaip lietuvių raštijos kūrėjai vertino tokį rūpestį ir kokį dėkingumą rodė savo mecenatams. Nerasta nė vienos karališką asmenį ar jo nuopelnus šlovinančios panegirikos, tik santūri padėka už rūpinimąsi lietuvių tautos švietimu. Toks santūrumas ir racionalumas raštijos kūrėjų santykiuose su mecenatais laikytinas Prūsų lietuvių raštijos specifiniu bruožu. Savita ir tai, kad nuo XVII a. lietuviškose knygose (ypač giesmynuose) patiems lietuviškų knygų rengėjams gausiai spausdinamos Karaliaučiaus poetų, profesorių, kunigų ir valdininkų lotyniškos, vokiškos, lietuviškos, graikiškos ir hebrajiškos epigramos ir panegirikos. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Dedikacija; Dedikacijos valdovams; Epigramos knygų rengėjams; Karaliaučiaus universitetas; Kunigaikštis Albrechtas; Literatūra, XVI–XVIII a.; Lietuvių raštija; Mažoji Lietuva; Prūsų Lietuvos raštija; Dedication; Dedications to rulers; Duke Albrecht; Epigrams for book publishers; Lithuania Minor; Lithuanian literature, 16th–18th century; Lithuanian writings; University of Konigsberg; Writings of Lithuania Minor.

ENThe author of the article analyses how the prefaces and dedications in the Lithuanian books of Lithuania Minor of the sixteenth to eighteenth centuries reflect the relations between the pioneers of Lithuanian writing and the rulers of the country – the dukes of Prussia whose de facto status was identical to that of a monarch and later of a king. The article presents comparisons of historical sources – rulers’ edicts which promoted the development of writing and education of the Lithuanians, and dedications to rulers in Lithuanian books. It has been established that the authors and editors of Lithuanian books did not compose panegyrics to rulers-patrons: it was the prominent Prussian poets who glorified them with their poetry in various languages. This should be seen as a specific feature of the writing of Prussian Lithuanians. [From the publication]