Stosunki międzyetniczne w Wilnie w latach 1920-1939

• Tarpetniniai santykiai Vilniuje 1920-1939 m
• Interethnic relations in Vilnius in 1920-1939

LTStraipsnyje nagrinėjami tarpetniniai santykiai „lenkiškuoju” Vilniaus miesto raidos etapu (1920–1939) ir svarstoma, ar nebuvo plėtojamas konvergencinis, etninius savitumus eliminuojantis santykių modelis, ar nedominuojančių gyventojų grupių – žydų, lietuvių, baltarusių, totorių, karaimų ir kitų – padėtis realiai buvo gera ar vis dėlto jie susilaukdavo miesto daugumos gyventojų lenkų paniekos, užgauliojimų, fizinio smurto. Nagrinėjamu laikotarpiu etniniu požiūriu daugiatautė Lenkijos valstybė vykdė valstybės pakraščių asimiliavimo politiką, kuri turėjo niveliuoti etninius skirtumus ir homogenizuoti visuomenę lenkų kultūros pagrindu. Tokios politikos įgyvendinimas etniškai grynino Vilnių ir stiprino lenkiškumą jame. Jei XIX a. pabaigoje Vilnius buvo žydiškai-lenkiškas miestas, tai 1939 m. jis buvo lenkiškai-žydiškas miestas. Tarpetniniai santykiai Vilniuje buvo nevienareikšmiai. Kiekybiškai negausių, politiškai nereikšmingų gyventojų grupių (totorių, karaimų, vokiečių, latvių) ir gyventojų daugumos lenkų santykius galima įvardinti kaip nekonfliktiškus, pasitikėjimu grįstus santykius. Tačiau kiekybiškai ar politiškai reikšmingesnių etninių grupių (žydų, lietuvių, baltarusių) ir lenkų santykiuose buvo įtampos ir priešiškumo. Lokalios lenkų valdžios institucijų pastangos riboti tų grupių veiklą sulaukdavo ne- pritarimo ir pasipriešinimo, kurį dažniausiai nuslopindavo represinės priemonės (organizacijų veiklos nutraukimas, leidinių konfiskaciją, aktyvių narių areštai ir kt.).Tokia padėtis galiausiai atvedė į tai, kad Vilniaus gyvenimas dalinosi į atskirus pasaulius, kurie egzistavo paraleliai: gyventojai lenkai mažai žinojo ir domėjosi kitų tautybių gyvenimu, o pastarieji buvo „užsidarę” žydiškajame, lietuviškajame ar baltarusiškajame pasaulyje. Vilniaus nedominuojančių etninių grupių gyvento- jai stengėsi suvienyti pastangas ir tokiu būdu atsispirti lenkų valdžios pastangoms varžyti jų gyvenimą. Intensyviausius ryšius palaikė ir daugiausia sąlyčio taškų turėjo įvairių tautybių inteligentai. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Tarpetniniai santykiai; Tarpetniniai santykiai, Vilnius; Vidurio Lietuva; Vilniaus istorija; History of Vilnius; Interethnic Relations; Interethnic Relations, Vilnius; Middle Lithuania.

ENRelying on archival and historiographic materials, the article analyzes the expression of interethnic relations in Vilnius in 1920–1939, the activities deter- mining their dynamics and change are revealed, the attitude of the institutions of local government toward the various ethnic groups of the city, their problems and the methods of settling of these problems are discussed. The author discussed whether the situation of the non-dominating groups of Vilnius city inhabitants – Jews, Lithuanians or Belarusians and others – was really good or nevertheless did they encounter the mistrust, contempt, physical violence of the majority of the city’s residents, the Poles, or were the interethnic relations in Vilnius exemplary and ideal, and was there not being developed a convergent, eliminating ethnic singularities model of relations. From an ethnic point of view the multi-national country of Poland carried out on the state’s borders assimilation policies, which had to level ethnic differences and homogenize society on the basis of Polish culture. One of the centers of Polish culture on the country’s border was Vilnius, in which the Polish identity was being strengthened. Thus on the eve of World War II Vilnius was a Polish-Jewish city, although at the end of the 19th c. it was a Jewish-Polish city. In 1920–39 interethic relations in Vilnius had a dual nature. The relations of the sparse, politically insignificant groups (the Tatars, Karaites, Germans, Latvians) of inhabitants with the majority having Poles could be named as non-conflicting and calm. However, in the relations of the quantitatively or politically more significant ethnic groups (Jews, Lithuanians, Belarusians) and the Poles there was tension and hostility. The Jewish and Lithuanian residents of Vilnius were the most organized and active. Their activities concentrated in the cultural-educational (in the Jewish case also economic) field. [...].