LTStraipsnyje nagrinėjamos žydų autonomijos Lietuvoje problemos. Pažymima, kad aptariamu laikotarpiu žydų autonomija buvo panaši į žydų teisinį bei socialinį statusą tiek senojoje Lietuvos ir Lenkijos Respublikoje, tiek kitose feodalinės sanklodos Europos valstybėse, kuriose žydai buvo ne tik autonomiški kitų kultūrų ir etninių-religinių grupių atžvilgiu, bet ir priklausė nuo valstybės sankcionuojamos paramos. Atskleidžiama, kad Lietuvos žydų autonomijos schema buvo siejama su bandymais spręsti etninių mažumų problemas Austrijoje-Vengrijoje, o norint išspręsti tautinius prieštaravimus bei išsaugoti teritorinį imperijos vientisumą buvo bandoma net sukurti Dunojaus tautų federaciją. Atskleidžiama, kad 1925 metų žydų bendruomenių reforma, panaikinusi autonomines pasaulietines religines bendruomenes su jų administraciniu antstatu, atskyrė religines bendruomenių funkcijas nuo pasaulietinių, buvo sukurtas žydų religinių bendruomenių tinklas Pasaulietinės jų funkcijos perduotos žydų visuomeninių organizacijų kompetencijai, atsirado patarėjo žydų religiniams reikalams postas prie Vidaus reikalų ministerijos. Vėliau buvo įkurta Žydų religinių reikalų taryba. Visi šie pokyčiai sukėlė tarp Lietuvos žydų konfliktų audrą, ir atsirado dar didesnė takoskyra tarp tradicinės, religinės žydų bendruomenės raidos šalininkų ir žydų, palaikiusiųjų tautinės autonomijos bei pasaulietinio nacionalizmo idėjas. Reziumuojama, kad žydų autonomijos institucijoms 1918-1925 metais tik iš dalies pavyko pakeisti valstybines institucijas.Reikšminiai žodžiai: Autonomija; Lietuvių ir žydų santykiai; Lietuvos žydai; Žydai; Žydų autonomija; Žydų klausimas; Žydų tautinis sąjūdis; Autonomy; Jewish Autonomy; Jewish national movement; Jewish question; Jews; Lithuania; Lithuanian Jews; Lithuanian-jews relations.