Šiuolaikinė drama: bandymas įvertinti sovietmetį

LTŠiame straipsnyje siekiama atskleisti galimų postkolonijinių tyrinėjimų perspektyvą: kalbėti apie patirtį, kuri bendra postsovietinio bloko šalims. Sovietmečio tikrovė kol kas yra dar labai menkai reflektuota ir įtraukta į šiuolaikinių postkolonijinių svarstymų erdvę. Naujausioji dramaturgija padeda sugrąžinti sovietmečio atmintį – tai, kas buvo sąmoningai ar nesąmoningai išstumta kaip trauminė patirtis. Šiuolaikinių Rytų ir Vidurio Europos autorių Vytauto V. Landsbergio ir Villiamo Klimáčeko dramose atskleidžiama, kaip veikė ideologinis sovietų spaudimas ir kokias traumas paliko žmonėms. Ypač ryškus ženklas, kuris nurodo į dešimtmečius trukusio kolonializmo kataklizminę patirtį, – hibridiškumas, dviguba tapatybė, kuri reiškia sąmonės skilimą, šizofrenišką būtį. Tai įžvalgiai aprašė Czesławas Miłoszas esė knygoje „Pavergtas protas“ dar 1953 m. Šiuolaikiniai dramaturgai skiriasi tuo, kad į šį sovietinio kolonializmo laikotarpį jie gali žvelgti iš XXI a. perspektyvos, apmąstydami tai, kas buvo praeityje, ir įspėdami dėl ateities, kokios neturėtų būti. Šiuolaikinių autorių dramos tampa provokuojančiu mąstymo apie praeitį, dabartį ir ateitį procesu, kuris tęsiamas modernaus teatro scenose. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Hibridiškumas; Hibridiškumas, šiuolaikinė drama; Komparatyvistika; Postkolonijinė patirtis; Postkolonijinė patirtis,; Postsovietinė sfera; Priklausomybės istorija; Villiamas Klimačekas; Vytautas Landsbergis; Šiuolaikinė drama; Comparatistics; Contemporary drama; History of Dependence; Hybridity; Post-Colonial Experience; Post-Soviet Sphere; Villiamas Klimačekas; Vytautas Landsbergis.

ENThis article aims at revealing the perspective of possible post-colonial research by analyzing the experience common to the countries of the post-soviet bloc. The reality of the Soviet period has been poorly reflected or included in the sphere of modern post-colonial reflections. The most recent dramaturgy helps to restore the memory of the Soviet period that has been consciously or subconsciously expelled as a traumatic experience. The plays by modern authors of East and Central Europe, Vytautas V. Landsbergis and Villiam Klimáček, disclose how the ideological pressure of the Soviets worked and what traumas it exerted on the people. The most obvious sign referring to the cataclysmic experience of Soviet colonialism is hybridity, double identity which denotes split of consciousness and schizophrenic existence. It has been skillfully described in "The Captive Mind" (Zniewolony umysł) (1953) by Czesław Miłosz. Modern playwrights have the unique possibility of looking at the period of Soviet colonialism from the perspective of the 21st century. They can reflect on past events and give a warning against the unwanted future. The provocative process of reflection about the past, present and future started with the plays by contemporary authors and continueson the stages of modern theatres. [From the publication]