"Triumfuojanti Moteris" ir "vergė nelaisvėje" - dvi vieno įvaizdžio variacijos : (Octave‘o Mirbeau "Kunigas Žiulis" ir Vinco Mykolaičio-Putino "Altorių šešėly")

LTStraipsnio objektas – dvi vieno įvaizdžio variacijos Octave‘o Mirbeau romane Kunigas Žiulis ir Vinco Mykolaičio-Putino romane Altorių šešėly. Prancūzų rašytojo Octave‘o Mirbeau (1848–1917) romanas Kunigas Žiulis (1888) grindžiamas tuo, kad jame atskleidžiama paveldimumo ir instinktų įtaka žmogaus gyvenimui. Nors romanas pritampa prie natūralizmo tradicijos, tačiau neretai yra pavadinamas ir ikifroidistiniu romanu, nes viename epizode jo protagonistas, žvelgdamas į belgų dailininko Félicieno Ropso pastelės ir guašo piešinį „Šv. Antano gundymas“ (1878), mato, kaip šventasis vietoj Kristaus išvysta nuogą moterį, kurią kunigas Žiulis pavadina „triumfuojančia Moterimi“. Pats Sigmundas Freudas savo knygelėje Kliedesiai ir sapnai W. Jenseno Gradivoje (1908) pripažino, kad „vienintelis Ropsas leido jai (moteriai – V. B.) užimti paties Išganytojo vietą ant kryžiaus; jis, regis, žinojo, kad išstumtasis turinys vėl sugrįžta išnirdamas iš paties slopinimo“.Kitaip tariant, Ropsas ir Mirbeau tarsi išpranašauja Freudo psichoanalitines idėjas. Lygiai su to paties piešinio reprodukcija susiduria ir V. Mykolaičio-Putino Altorių šešėly protagonistas Liudas Vasaris. Tačiau jis moterį, užėmusią Kristaus vietą ant kryžiaus, pavadina „verge nelaisvėje“. Kaip matyti, vienas ir tas pats įvaizdis įgyja skirtingas konotacijas. Tas skirtumas yra paaiškintinas tuo, kad Mirbeau, sekdamas natūralizmo postulatais, pabrėžia instinktų jėgą ir neatsitiktinai romano protagonistas kunigas Žiulis, patirdamas jų galią, piešinio moterį įvardija kaip „triumfuojančią“. O Liudas Vasaris tiek slopina savo instinktus, jog net ir pačią kūniškumo idėją, kuri jam rekolekcijų metu nuolat primena apie save, bando sutramdyti bent jau mintimis, įvardindamas piešinio moterį kaip „vergę nelaisvėje“, šitaip bandydamas sumenkinti jos vaidmenį. Kitaip tariant, čia susiduriame su dvigubu – instinktų ir minčių – slopinimu. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Dekadentizmas; Felicieno Ropso piešinys "Šv. Antano gundymas"; Lyginamoji literatūra; Moteris; Natūralizmas; Octave Mirbeau; Simbolizmas; Triumfuojanti; Vergė nelaisvėje; Vincas Mykolaitis-Putinas; Comparative literature; Decadence; Naturalism; Octave Mirbeau; Painting "The Temptation of St. Anthony" by Felicien Rops "; Slave in captivity; Symbolism; Triumphant Woman; Vincas Mykolaitis-Putinas.

ENThe object of the article is two variations of one and the same image in Octave Mirbeau’s novel L’Abbé Jules and Vincas Mykolaitis-Putinas’ novel Altorių šešėly (In the Shadow of the Altars). French writer Mirbeau’s (1848-1917) novel, L’Abbé Jules (1888), is based on the revelation of the influence of heredity and instincts on person’s life. Although it belongs to the tradition of Naturalism, it is often referred to as a pre-Freudian novel, because in one of its episodes, the protagonist, priest Jules, while looking at the painting The Temptation of St. Anthony (1878) by a Belgian artist, Félicien Rops, instead of Christ sees naked woman, whom he calls “the triumphant woman.” Sigmund Freud himself in the book Delusion and Dream in W. Jensen‘s Gradiva (1908) admitted that “Rops, alone, has allowed it (the woman – V.B.) to take the place of the Savior on the cross; he seems to have known that the thing repressed proceeds, at its recurrence, from the agency of repression, itself.” In other words, Rops and Mirbeau as though predicted Freud’s psychoanalytic ideas. Liudas Vasaris, the protagonist of Mykolaitis-Putinas’ Altorių šešėly, encounters the replica of the same painting. But he calls the woman who occupied the place of Jesus on the cross “a slave in captivity.” Thus, one and the same image acquires different connotations. The difference can be explained by the fact that Mirbeau by following the postulates of Naturalism emphasizes the force of instincts. It is not by chance that priest Jules, having experienced their power, characterizes the woman in the painting as “triumphant.” Meanwhile Liudas Vasaris represses his instincts so much that he tries to subdue the very idea of carnality, which constantly reminds of itself during the recollections. At least in his mind, by trying to diminish her role, Vasaris calls the same woman “a slave in captivity.” [...].