Paprastųjų ir įvardžiuotinių būdvardžių opozicija lietuvių kalboje kaip apibrėžtumo sistema

LTStraipsnyje nagrinėjama dabartinės bendrinės lietuvių kalbos paprastųjų ir įvardžiuotinių būdvardžių opozicija siekiant nustatyti distribucines ypatybes, semantinį kontrastą ir ryšį su apibrėžtumo kategorija. Siūloma būdvardžių įvardžiuotines formas vadinti apibrėžiamosiomis, o jų įvardinę morfemą – apibrėžtumo žymikliu, funkciškai panašiu į artikelinių kalbų artikelius. Straipsnio autorė teigia, kad būdvardžio apibrėžiamoji forma visada suteikia apibrėžtumą daiktavardiniam junginiui, nors kai kada tas apibrėžtumas reiškiasi kitu – taksonominiu – lygmeniu. Neapibrėžiamosios formos yra neutralios apibrėžtumo žymėjimo atžvilgiu. Daiktavardinis junginys su neapibrėžiamuoju būdvardžiu gali būti ir neapibrėžtas, ir apibrėžtas – vienokia ar kitokia interpretacija priklauso nuo konteksto. Būdvardžių apibrėžiamosios formos yra žymėtasis opozicijos narys. Tai patvirtina ir šių formų distribucija: neapibrėžiamosios formos su semantiškai apibrėžtais daiktavardiniais junginiais vartojamos dažniau negu apibrėžiamosios. Iš atliktos analizės matyti, kad kai kada lietuvių kalboje apibrėžiamoji būdvardžio forma yra beveik dėsningai nevartojama, nors šio būdvardžio modifikuojamas daiktavardinis junginys pateikia apibrėžiamąją deskripciją. Kadangi kontekstas lemia lietuvių kalbos daiktavardinio junginio apibrėžtumo ar neapibrėžtumo interpretaciją, daroma išvada, kad apibrėžiamosios ar neapibrėžiamosios būdvardžio formos pasirinkimas priklauso, be kita ko, ir nuo daiktavardinio junginio informacinės struktūros, t. y. ar būdvardžiu pranešama informacija yra sena (presuponuota), ar nauja.Reikšminiai žodžiai: Būdvardis; įvardžiuotinė forma; Apibrėžtumas; žinoma informacija; Nauja informacija; Adjectiv; Pronominal form; Definiteness; Known information; New information; Paprastasis būdvardis; įvardžiuotinis būdvardis; Apibrėžtumo kategorija; Daiktavardinis junginys; Opozicija; Kontekstas; Short form of the adjective; Pronominal form of the adjective; Category of definiteness; Noun phrase; Opposition; Context.

ENThis article deals with the so-called pronominal forms of Lithuanian adjectives in relation with definiteness. The pronominal morpheme added to the adjectival form is interpreted as a marker of definiteness, comparable to the definite article of other languages, and it is suggested that the adjectival forms themselves should be called definite. The aim of the article is to establish to what extent and in what contexts the use of these definite forms correlates with the semantic definiteness of the NP. An empirical investigation shows that in many cases the use of the definite adjective is at best optional, sometimes even ungrammatical, though the NP clearly functions as a definite description. This points to a major difference between the use of Lithuanian definite adjectives and the marking of definiteness in article languages. In Lithuanian the context is decisive for the definite or indefinite interpretation of the NP, and the selection of definite and indefinite adjectival forms depends, among other things, on information structure, i. e., on whether the adjective contains known (presupposed) or new information. [From the publication]