LTNors fenomenologija niekada nebuvo suvokiama esanti apibrėžta doktrina, teorija, ar juo labiau sistema, bet veikiau - fenomenologinis sąjūdis, keliantis tikslą apvalyti patirties aprašymus nuo jų metafizinių prielaidų, monografijoje mėginama parodyti, kad fenomenologinėje filosofijoje, sprendžiant laiko patirties galvosūkį, įvyksta paradigminis lūžis, kai Edmundo Husserlio „gyvosios dabarties“ „paradigmą“ (įtvirtinančią privilegijuotą dabarties padėtį bei patirties tolydumą pasyvioje laiko sintezėje) pakeičia postfenomenologinė Emmanuelio Levino „diachronijos“ (t. y. laikinio trūkio, dvilaikiškumo) „paradigma“. Šis paradigminis lūžis tyrinėjamas dviejose probleminėse plotmėse: laikiškumo kaip patirties sąlygos plotmėje ir konkrečios laikinės patirties aprašymo, jos struktūros išryškinimo plotmėje. Analizuojant fenomenologinę laiko sampratą, aptariamos pamatinės patirties konstitucijos, transcendentalumo, subjektyvybės ir kt. problemos.
ENAlthough phenomenology has never been seen in the meaning of the doctrine, theory, or even system, but rather the a phenomenological movement, that raises the goal to clear the descriptions of the experiences from their metaphysical assumptions, in the monograph it is trying to be shown, that in phenomenological philosophy, solving the conundrum of the experience of time, paradigmatic factors occurs, when the "paradigm" of "living present" by Edmund Husserl (which establishes the privileged position of the present and the continuity of experience in passive time synthesis) is replaced by the post-phenomenological "paradigm" of the "diachrony" of Emmanuel Levine (i.e., the time gap, duality). This paradigmatic turning point is explored in two problematic spaces: in one of timeliness as the condition of experience and in other, in the space of description of the particular temporal experience and its highlighting. While analysing the phenomenological time concept, the constitutions of fundamental experience, transcendence, subjectivity, and other problems are discussed.