Lithuanian diaspora: from displaced persons to diaspora politics

• BRILL: visas tekstas (prieiga teikiama iš LMA bibliotekos kompiuterių tinklo)

LTLietuvos valstybės okupacija 1940 m. lėmė tragiškus istorijos įvykius. Persikėlę į Vakarus gyventojai tapo pabėgėliais ar perkeltais asmenimis. Tremtis ir diaspora grindė jų egzistencines būsenas. Knygos skyriuje siekiama apibūdinti žmonių, kurie pasitraukė į Vakarus, likimą. Dėmesys sutelkiamas į išvykimo aplinkybes ir motyvus, politinių pabėgėlių virsmą emigrantais ir jų gyvenimą diasporoje. Tyrinėjamos tapatybės paieškos ir kintančios jos dimensijoms. Pagrindiniai šaltiniai yra dienoraščiai, atsiminimai ir spaudos straipsniai, taip pat kitų mokslininkų tyrimai. Apibendrinime teigiama, kad vadinamoji dipukų karta išsiskyrė tuo, kad buvo priverstiniai migrantai, kurie turėjo išvykti dėl politinių priežasčių. Jų išvykimo iš Lietuvos aplinkybės sąlygojo trauminę patirtį ir formavo savivoką. Save jie suvokė kaip tremtinius, o pasitraukimą vertino kaip savanorišką deportaciją. Išvykusių iš Lietuvos istoriją galima skirstyti į du periodus: DP stovyklų Vakarų Europoje (1945–1950) ir emigracijos į kitas šalis. DP stovyklos buvo laikina prieglauda. Kai išblėso viltis grįžti į tėvynę, lietuviai pasklido po visą pasaulį. Šis judėjimas pakeitė jų statusą iš politinių pabėgėlių į emigrantus. Diaspora tapo egzistencine būsena, kuri formavo politinę, kultūrinę ir socialinę tapatybes. Pabėgėlių moralinis ir politinis įsipareigojimas savo šaliai buvo ypač svarbus. Jų misija tapo tautinės tapatybės išsaugojimas ir politinė parama nepriklausomai Lietuvai. Politinis aktyvumas prisidėjo prie to, kad Lietuvos klausimas nebuvo užmirštas okupacijos metais.

ENThe collapse of the Lithuanian state and its occupation in 1940 led to the most tragic events of 20th century Lithuanian history. The country, which had achieved much during two decades of independence, was deleted from the political map of Europe, while Lithuanian society suffered tremendous challenges and tragic population losses. The years of war and occupations divided society into three parts that became separated from each other for a long time: the population that remained in Lithuania, those deported to the East by the Soviets, and those who withdrew to the West. Naturally, these groups were not equal in their size as they faced different trials and destinies. The Soviet occupation of 1940 was followed by the Nazi invasion in 1941, which brought about the genocide of Lithuania’s Jewish community, and then again by the second Soviet occupation of 1944. In spite of these trials, many of those who remained in Lithuania, those deported to the East, or those who fled to the West, believed that Lithuania might regain its independence after the end of the war. Unfortunately, 1945 did not bring any relief as there was, in fact, no end to the fighting. Those who moved to the West were separated from the country, lost their home, and became refugees and displaced persons. The fate of those deported to Siberia was more tragic as some of them died, while those who survived and returned to Soviet Lithuania had a difficult life. Those who remained in the country lived through a widespread insurgency and its suppression, and then the challenge of adaptation to the Soviet system. Thus, the end of the war brought little peace to society.