LTLietuvos valstybės okupacija 1940 m. lėmė tragiškus istorijos įvykius. Persikėlę į Vakarus gyventojai tapo pabėgėliais ar perkeltais asmenimis. Tremtis ir diaspora grindė jų egzistencines būsenas. Knygos skyriuje siekiama apibūdinti žmonių, kurie pasitraukė į Vakarus, likimą. Dėmesys sutelkiamas į išvykimo aplinkybes ir motyvus, politinių pabėgėlių virsmą emigrantais ir jų gyvenimą diasporoje. Tyrinėjamos tapatybės paieškos ir kintančios jos dimensijoms. Pagrindiniai šaltiniai yra dienoraščiai, atsiminimai ir spaudos straipsniai, taip pat kitų mokslininkų tyrimai. Apibendrinime teigiama, kad vadinamoji dipukų karta išsiskyrė tuo, kad buvo priverstiniai migrantai, kurie turėjo išvykti dėl politinių priežasčių. Jų išvykimo iš Lietuvos aplinkybės sąlygojo trauminę patirtį ir formavo savivoką. Save jie suvokė kaip tremtinius, o pasitraukimą vertino kaip savanorišką deportaciją. Išvykusių iš Lietuvos istoriją galima skirstyti į du periodus: DP stovyklų Vakarų Europoje (1945–1950) ir emigracijos į kitas šalis. DP stovyklos buvo laikina prieglauda. Kai išblėso viltis grįžti į tėvynę, lietuviai pasklido po visą pasaulį. Šis judėjimas pakeitė jų statusą iš politinių pabėgėlių į emigrantus. Diaspora tapo egzistencine būsena, kuri formavo politinę, kultūrinę ir socialinę tapatybes. Pabėgėlių moralinis ir politinis įsipareigojimas savo šaliai buvo ypač svarbus. Jų misija tapo tautinės tapatybės išsaugojimas ir politinė parama nepriklausomai Lietuvai. Politinis aktyvumas prisidėjo prie to, kad Lietuvos klausimas nebuvo užmirštas okupacijos metais.