Forging a "moral community": the Great War and Lithuanian refugees in Russia

• BRILL: visas tekstas (prieiga teikiama iš LMA bibliotekos kompiuterių tinklo)

LTStraipsnyje analizuojamos Lietuvos pabėgėlių patirtys Rusijoje Pirmojo Pasaulinio karo metu. 1915–1918 m. laikotarpiu maždaug 250000 etninių lietuvių buvo nublokšti į Rusiją. Keliamas klausimas, kaip persikėlimas paveikė lietuvių savivoką, ar jie suformavo tautiškai susivokusią bendruomenę bei politinį ir kultūrinį identitetą. Iki karo pabaigos lietuviai pabėgėliai dar nebuvo vientisos kultūrinės bendruomenės nariais, kurie kalbėtų ta pačia politine kalba. Poveikį darė asimiliaciniai procesai. Tačiau lietuvių kultūros elito pastangomis pabėgėliai Rusijoje būrėsi į bendruomenę. Buvo pasitelktos prieškariu naudotos kultūros agitacijos priemonės, skatinama lietuviškos spaudos ir kalbos sklaida, kuriamos mokyklos, jaunimo organizacijos, įvairios draugijos. Puoselėjamos liaudies tradicijos, ugdomas religinis ir moralinis elgesys. Visa tai padėjo pabėgėliams ugdyti tautinio sąmoningumo ir patriotinio didžiavimosi jausmus. Egzilyje suręsti "moralinės bendruomenės" pamatai padėjo išgyventi karą. Jau iki 1918 m. dešiniojo sparno inteligentija demonstravo tautinio solidarumo ir patriotiškumo jausmus, kurių dar nebuvo matyti prieš karą. Kolektyvinė pabėgėlių patirtis padėjo įteisinti naujos "moralinės bendruomenės" formavimąsi jų tarpe, kuri buvo greitai paversta nauja nacionaline ir socialine tvarka. Visgi po repatriacijos į Lietuvą dalis jų jautėsi sutrikę, sunkiai orientavosi greitai besikeičiančioje politinėje situacijoje. Daugeliui jų nauji Lietuvos valstybės galios simboliai reprezentavo nepažįstamą ir iššūkius keliančią politinę tikrovę. Tačiau didžioji dalis pabėgėlių rėmė nepriklausomą Lietuvos valstybę.

ENBy the end of the Great War, Russia’s disastrous military performance, economic collapse and growing unrest on the “home front” brought the transformation of the empire into a number of shatterzones where various nationalist and revolutionary forces asserted themselves with unseen vigour. One of the critical sources of this internal collapse was the refugee crisis that shook the empire from the early days of war. Recently a number of historians from various countries turned to the study of Russia’s more than seven millions war refugees. They started raising questions about efforts of relief, their war experience, political loyalties, national and social identities, and the impact of revolution on postwar political developments. Peter Gatrell offered a transnational perspective by suggesting that the newly built nation-states and national movements that emerged on the outskirts of empire relied on the support of refugees of various ethnicities, among other sources. A massive displacement of Poles, Latvians, Lithuanians, Jews and Armenians provided an opportunity for their political mobilization and “national regeneration.” In short, hundreds of thousands of refugees became nationalized (and revolutionized) by the end of the war.