Makroprudencinės politikos įgyvendinimas Lietuvoje
LTNuo 2014 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymu1 Lietuvos bankas įpareigojamas vykdyti makroprudencinę politiką, kuria siekiama prisidėti prie finansų sistemos stabilumo apsaugos, įskaitant finansų sistemos atsparumo stiprinimą ir sisteminės rizikos susidarymo mažinimą, taip siekiant užtikrinti tvarų finansų sektoriaus įnašą į ekonomikos augimą. Vadovaudamasis šiuo įstatymu, Lietuvos bankas 2015 m. kovo 12 d. patvirtino Makroprudencinės politikos strategiją. Joje nustatomi pagrindinis ir tarpiniai makroprudencinės politikos tikslai bei priemonės šiems tikslams pasiekti. Strategijoje taip pat numatoma makroprudencinės politikos sprendimų priėmimo ir viešinimo bei Lietuvos banko bendradarbiavimo su kitomis institucijomis tvarka. 2019 m. sausio 21 d. Lietuvos bankas patvirtino Makroprudencinės politikos strategijos pakeitimus3. Šiame teminiame straipsnyje išsamiau paaiškinami makroprudencinės politikos funkcijų įgyvendinimo ir sprendimų priėmimo pagrindiniai principai. Lietuvos bankas makroprudencinės politikos sprendimus priima nepriklausomai, atsižvelgdamas į tuo metu Lietuvoje esančią ekonominę padėtį ir reguliacinę aplinką. Taikomos makroprudencinės politikos priemonės yra derinamos su ESRV, ECB, o atskirais atvejais – ir kitomis tarptautinėmis institucijomis. Lietuvos bankas, priimdamas makroprudencinės politikos sprendimus, bendradarbiauja su ECB, kuris pagal BPM reglamentuojančius teisės aktus gali sugriežtinti nacionalinių institucijų taikomus reikalavimus, susijusius su kai kuriomis ES mastu suderintomis makroprudencinės politikos priemonėmis.Rizika finansiniam stabilumui gali kilti tiek dėl vidaus, tiek dėl išorės veiksnių. Šie veiksniai laikui bėgant keičiasi ir turi poveikio finansų įstaigų atsparumui bei finansų sistemos sisteminės rizikos lygiui, todėl praktinis makroprudencinės politikos įgyvendinimas yra sudėtingas uždavinys. Be to, taikant makroprudencines priemones, paprastai išlaidų patiriama iš karto, o nauda išryškėja tik ilguoju laikotarpiu. Siekiant veiksmingesnio makroprudencinės politikos įgyvendinimo, pravartu pagrindinį makroprudencinės politikos tikslą – prisidėti prie finansų sistemos kaip visumos stabilumo, įskaitant finansų sistemos atsparumo stiprinimą ir sisteminės rizikos susidarymo mažinimą, kad būtų užtikrintas tvarus finansų sektoriaus įnašas į ekonomikos augimą, – sukonkretinti skiriant penkis tarpinius tikslus: 1) siekti, kad būtų išvengta perteklinio kredito augimo ir pernelyg didelio finansinio sverto, ir jį riboti; 2) siekti, kad būtų išvengta pernelyg didelės turto ir įsipareigojimų terminų neatitikties, per didelės už-sienio valiutos kurso ir likvidumo rizikos finansų sistemoje, ir ją riboti; 3) riboti pernelyg didelę finansines paslaugas teikiančių įmonių turto arba kitų tiesioginių ir netiesioginių pozicijų koncentraciją; 4) riboti sisteminį poveikį turinčių finansų įstaigų netinkamas paskatas prisiimti pernelyg didelę riziką, siekiant sumažinti jų neatsakingo elgesio pavojų; 5) stiprinti finansų rinkos infrastruktūros atsparumą.Tarpinių tikslų Lietuvos bankas siekia naudodamas ar numatydamas bent vieną konkrečiam tikslui pasiekti skirtą makroprudencinės politikos priemonę. Straipsnyje plačiau apžvelgiamos šiuo metu Lietuvoje jau taikomos ar ateityje galimos taikyti makroprudencinės politikos priemonės. Tiek Lietuvoje, tiek kitose valstybėse makroprudencinės politikos vykdymas yra vis dar gana nauja sritis, todėl, sukaupus daugiau praktinės patirties, jo principai gali būti keičiami. Siekdamas užtikrinti veiksmingą makroprudencinės politikos vykdymą, atsižvelgdamas į nuolat kintančią aplinką, Lietuvos bankas numatė, kad makroprudencinės politikos strategija būtų įvertinama ir prireikus atnaujinama mažiausiai kartą per trejus metus. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Bankų sektorius; Makroprudencinė politika; Politikos priemonės; Sprendimai; Banking Sector; Decisions; Lithuania; Macro-Prudential policy; Macroprudential policy; Policy measures.
