Alphonso Lingis: atsakomybės ribos

LTStraipsnyje nagrinėjama lietuvių kilmės amerikiečių fenomenologo Alphonso Lingio atsakomybės samprata. Parodoma, kad atsakomybę Lingis svarsto dviem aspektais: 1) kritikuodamas racionalaus, laisvo (ir todėl pakaltinamo) subjekto atsakomybę, besiremiančią žmogiškumo ir gyvūniškumo priešprieša; 2) plėtodamas atsakomybę, suvokiamą kaip atsakas į iš aplinkos ateinančius imperatyvus. Pastaruoju atveju atsakomybė pasirodo ne kaip autonomiško subjekto galia, o kaip kito kančios, tam tikros būtinybės ar svarbos išprovokuota atsakomybė, kuri remiasi ne žmogiškumo ir gyvūniškumo priešprieša, o veikiau savotišku bendrumu, besisteigiančiu jautraus kūno pagrindu. Pirmoje straipsnio dalyje argumentuojama, kad subjekto autonomija ir radikalia kito kitybe grindžiamas atsakomybės sampratas Lingis kritikuoja dėl jų abstrahavimosi nuo konkrečios pasauliškos patirties. Taip pat teigiama, jog Lingio pasiūlytoje atsakomybės kaip taktiško atsako sampratoje mūsų kūniškas jautrumas daro mus potencialiai atsakingus kiekvienoje situacijoje, tačiau turime atliepti atpažindami imperatyvą, kurio reikalauja būtent ši konkreti situacija. Antroje straipsnio dalyje aptariamas žmogaus ir gyvūno skirtumas bei žmogaus gyvūniškumo samprata Immanuelio Kanto ir Lingio etikoje. Teigiama, kad aprašydamas subjektyvybės (pats) steigtį ne refleksijos pagrindu, o kaip aistros suintensyvinimą bei atskleisdamas animalinio proto gyvybingumą Lingis mėgina trinti žmogiškumo ir gyvūniškumo skirtį, sykiu įkvėpdamas mus mąstymui, kuriam svetimas eskapizmas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Alphonso Lingis; Atsakomybė; Gyvūnai; Jautrus kūnas; Lingis, Alphonso; Žmogaus gyvūniškumas; Alphonso Lingis; Animals; Human animality; Lingis, Alphonso; Responsibility; Sensitive flesh.

ENThe article deals with the problem of responsibility in the work of Alphonso Lingis, a Lithuanian-born American phenomenologist. Lingis discusses the problem of responsibility in two aspects: 1) by criticizing rational and autonomous responsibility that opposes humanity to animality; 2) by elaborating responsibility as our response to imperatives that are received in our environment. In the latter case, responsibility appears not as the power of autonomous subject, but as the responsibility that is provoked by the suffering of the other, by some importance and necessity. This responsibility supposes not the human–animal opposition but an affinity that emerges from our sensitive flesh. In the first part of the article, the author argues that Lingis criticizes the notions of autonomous subject and of radical otherness because these notions determine responsibility as the abstraction from the concrete worldly experience. In his turn, Lingis offers the notion of responsibility as a tactful response that (because of our sensitive body) makes us potentially responsible in every situation, but requires our concrete response in this particular situation. In the second part of the article, the author discusses the human–animal distinction and the notion of human animality in the ethics of Kant and Lingis. The author maintains that Lingis describes subjectivity (the self) not as the self-reflective account but as the intensification of passion and reveals the animal vigor of the mind so as to erase the human–animal distinction and inspire the thought that resists escapism. [From the publication]