Katalikų kunigų seminarija Kaune : 150-ies metų istorijos bruožai

LTMonografija nagrinėja seniausios Lietuvoje be pertraukos iki šiol veikiančios mokymo ir ugdymo institucijos, kuri šiandien vadinama Kauno kunigų seminarija, istoriją. Jos ištakos – Tridento susirinkimo 18 kanono įgyvendinimas XVI a. pabaigoje ir XVII a. pradžioje. 1864 m. caro valdžiai nusprendus perkelti Žemaičių vyskupijos pagrindines institucijas iš Varnių į Kauną, seminarija pastarajame mieste veikti pradėjo 1866 m. sausį. Nuo to laiko seminarija išgyveno penkis politinės valdžios pasikeitimus, taip pat tris Bažnyčios vyresnybės sprendimais nulemtus įstaigos paskirties tikslinimus. XIX a. antroje pusėje seminarija, ruošdama kunigus, gerokai prisidėjo prie krašto raštingumo ir blaivumo užtikrinimo, prie lietuvių tautinio atgimimo. Su ja vienaip ar kitaip buvo susiję daugelis ryškiausių laikmečio asmenybių, pvz., vysk. M. Valančius, prof. A. Baranauskas, prof. K. Jaunius, prelatas prof. J. Mačiulis-Maironis. 1922 m. įkūrus Lietuvos (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo) universitetą, seminarijos teologijos studijos deleguotos jo Teologijos-filosofijos fakultetui, o seminarija toliau veikė kaip gimnazinių ir filosofinių dalykų mokymo įstaiga. Vis dėlto ji ir šis fakultetas buvo glaudžiai susiję: dauguma pedagogų buvo tie patys, visų studentų dvasinio ugdymo pareiga teko seminarijai.Šiuo laikotarpiu Teologijos-filosofijos fakultete iškilo nauja intelektualų ir mokslininkų karta, pvz., S. Šalkauskis, A. Maceina ir Z. Ivinskis. Antrasis pasaulinis karas ir tarybinės kasdienybės dešimtmečiai seminarijai ir po universiteto uždarymo 1943 m. šalia jos veikiančiam Teologijos fakultetui buvo pilni sunkiausių išbandymų. Ypač destruktyvus buvo tarybinio saugumo ir religinių institucijų prievaizdų darbas. 1988 m. kardinolo V. Sladkevičiaus iš valstybinės kontrolės gniaužtų išvaduota seminarija ir atkurtajam Vytauto Didžiojo universitetui 1993 m. sugrąžintas Teologijos fakultetas išgyveno pakilimą, bet pastaruoju metu dėl sumažėjusių pašaukimų dvasinei tarnystei patyrė auklėtinių skaičiaus nuosmukį. Vis dėlto kone viską persmelkiančio utilitarinio mąstymo sąlygomis amžinųjų vertybių pagrindu ugdomas jaunimas tebėra ne tik Katalikų Bažnyčios, bet ir Lietuvos visuomenės ateitis.

ENThis monograph examines the history of one of the oldest educational institutions in Lithuania, operating without any interruption until these days, known as the Kaunas Priest Seminary. The implementation of the 18th canon of the Council of Trent at the end of 16th and the beginning of 17th centuries are considered as its origins. In 1864, when the authority of the tsar decided to resettle the main institutions from Varniai to Kaunas, the seminary started its work there in January 1866. Since then, the seminary has undergone five changes in political power, as well as three adjustments of the institution's purpose, determined by the decision of the Church superiors. In the second half of 19th century, while teaching young priests, the seminary made a significant contribution ensuring literacy and sobriety in this region as well as to the national revival of the Lithuanians. In one or another way many prominent personalities of the time were related to this. Few of the examples are: bishop M. Valančius, professor A. Baranauskas, professor K. Jaunius prelate professor J. Maciulis-Maironis. After 1922, when the University of Lithuania was established (since 1930, Vytautas Magnus University) theology studies of the seminary were delegated to the Faculty of Theology and Philosophy, and the seminary continued to act as a training institution for gymnasium and philosophical subjects. Nevertheless, seminary and this faculty were closely related: most of the teachers were the same, the duty of spiritual education of all students was a seminary's responsibility. During this period a new generation of intellectuals and scientists, such as S. Šalkauskis, A. Maceina, and Z. Ivinskis emerged at the Faculty of Theology and Philosophy. World War II and decades of the Soviet daily routine were full of the most difficult challenges for the seminary and the Faculty of Theology, which remained open after the closing of the university in 1943.The work of the Soviet security and religious institutions' overseers have been particularly destructive. The seminary, rescued from the state control by the Cardinal, V. Sladkevicius in 1988, and the Faculty of Theology, returned to restored Vytautas Magnus University in 1933, experienced uplift. However, due to the recent decrease in the vocation for spiritual service, it encountered a decrease in the number of students. However, young people, educated on the basis of eternal values with the conditions of the prevailing utilitarian thinking, remains not only the future of the Catholic Church but also the future of the Lithuanian society.