Statuty Litewskie - zasady a praktyka stosowania

LTLietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo pranašesnė ne tik už Lenkijos Karalystę, bet ir už daugelį ankstyvųjų Naujųjų laikų Europos valstybių, nes turėjo savo teisyną - 1529,1566 ir 1588 m. Statutus. Jie apėmė ir teisminės, ir politinės teisės pagrindus, vadinasi, taip pat reguliavo visos valstybės struktūrą ir funkcionavimą. Vis dėlto ne visi jų principai išsamiai taikyti praktikoje, kai kurių apskritai nesilaikyta, o kiti ilgainiui neteko galios. Visi trys Statutai turėjo būti įstatymas, visuotinai galiojantis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tačiau neabejotinai tai buvo tendencija, aplenkusi savo epochą. Anuometė valstybė buvo pernelyg silpna, kad įveiktų teisinį partikuliarizmą. Todėl Statutai netapo nepakeičiamu teisės šaltiniu. Apskritai Statutų nurodymai pradėjo lenktis su praktika dėl kelių priežasčių: 1. valstybės silpnumo: gerai veikiančio vietinio valdymo trūkumo ir silpstančio centrinės valdžios vaidmens; 2. specifinės visuomeninės struktūros: dominuojančio didelių dinastijų vaidmens ir joms tarnaujančios klientelinės sistemos, darančios priklausomą vidutiniąją ir smulkiąją bajoriją; 3. valstybinių institucijų lankstumo, dėl kurio atsirasdavo naujų sprendimų, o pasenę nebesulaukdavo dėmesio; 4. objektyvių veiksnių: infliacijos, karybos pokyčių; 5. ryšių su Lenkijos Karalyste glaudėjimo bendroje Abiejų Tautų Respublikoje; 6. politikos viršenybės teisės atžvilgiu ir nenoro pastarosios laikytis. Statuto nesilaikymo priežastys buvo labai skirtingos, pasireikšdavo nevienodu dažnumu, neretai vieną reiškinį sudarydavo keli elementai. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Bajorai; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Lietuvos Statutai; Teismai; Teisė; Teisės istorija; Teisės praktika; Įstatymai; Court; History of Law; Laws; Legal practice; Noblemen; Right; Statutes of Lithuania; The Great Duchy of Lithuania.

ENThe Grand Duchy of Lithuania had surpassed not only the Kingdom of Poland, but many other countries of the Early Modern Age Europe because of the possession of the code of laws – the Statutes of 1529, 1566 and 1588. They covered the basis of both the judicial and political law, which meant that they also regulated the structure and functioning of the entire country. However, not all of the principles stated in these documents were applied in practice, some were disregarded completely, and the others lost their power over time. All three Statutes were supposed to be the law generally recognised and accepted in the Grand Duchy of Lithuania. However, that was a tendency way ahead of its time. The country back then was too weak to fight legal particularism. Because of this, the Statutes did not become the irreplaceable source of law like it was hoped. In general, the requirements of the Statutes could not be practically applicable because of a few reasons: 1) The weakness of the country: the lack of well-functioning local governance and the decreasing power of the central government; 2) The specific structure of the society: the dominant role of large dynasties and the system of patronage, which led to the medium- and lower-class nobles being dependent; 3) the flexibility of public bodies – because of this new means to resolve issues were constantly being created, while the old means would not get any attention; 4) Objective factors, such as inflation and change in warfare; 5) the increasing closeness with the Kingdom of Poland in the Polish–Lithuanian Commonwealth; 6) Politics being considered to be over law, and the common unwillingness to follow the latter. The reasons for the failure to comply with the Statutes were very different from one another, appeared in uneven frequency, and often one phenomenon was formed by several elements.