Lietuvių kalbos sąjūdis 1968-1988 m.

LTMonografijoje nagrinėjama 1967 m. pabaigoje Vilniuje susibūrusio kalbininkų, redaktorių ir kitų gimtosios kalbos brangintojų sambūrio - Kalbos sekcijos - veikla ir darbai. Vilniečių pavyzdžiu tokios struktūros greitai atsirado kituose miestuose ir rajonuose, ir jas vienijanti visuomeninė Respublikinė kalbos komisija sukėlė tikrą kalbos sąjūdį, kuris sėkmingai gyvavo iki pat Atgimimo laikų. Remiantis archyviniais šaltiniais ir kitais dokumentais analizuojamas sekcijų ugdomasis bei šviečiamasis darbas (lituanistiniai pirmadieniai, paskaitos visuomenei, kalbos skyreliai periodinėje spaudoje ir kt.), leidybinė veikla („Mūsų kalbos“ žurnalas, „Kalbos praktikos patarimai“ ir kt.), nagrinėjami sekcijų svarstyti teoriniai bendrinės kalbos norminimo ir jos kultūros klausimai, kalbos paveldo kaupimo reikalai, kalbos dalykų sklaida per radiją ir televiziją. Monografijoje analizuojama kalbos sekcijų veiklos ideologinė aplinka, - išorinė (santykiai su oficialiomis valdžios institucijomis) ir vidinė, kuri dėl gimtosios kalbos funkcijų siaurinimo, šnekamosios kalbos kreolizavimo buvo daugiausia gynybinė, bet kartu stengtasi teoriškai įprasminti bendrinės kalbos ugdymo uždavinius, plėsti stilistines kalbos vartojimo išgales.