Monumentali lokalios atminties raiška Lietuvos provincijoje 1926–1940 m.

LTLietuvos politiniam ir kultūriniam elitui, siekiančiam Lietuvos Respublikos (1918–1940) laikotarpiu įtvirtinti lietuviško nacionalizmo idealą, vienu jo įtvirtinimo instrumentu tapo kryptingas kolektyvinės atminties konstravimas. Daugiausia politinės valios konstruojant kolektyvinę atmintį pademonstravo autoritarinis Antano Smetonos režimas (1926–1940). Straipsnyje, remiantis prielaida, kad politinis režimas nustatė privalomus atminties rėmus, apžvelgiama monumentali lokalios atminties raiška Lietuvos provincijoje 1926–1940 m. ir jos santykis su nacionaline kolektyvine atmintimi. Teigiama, kad Lietuvoje, kuriant „bendrą praeitį“, naudotos dvi pagrindinės kolektyvinės atminties vaizdinių aktualizavimo projekcijos. Pirmoji aktualizavo nacionalizmo epochos (tautinio atgimimo ir kovų už Lietuvos nepriklausomybę meto) vaizdinius, o antroji – vaizdinius iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos. Šios projekcijos sukūrė neformalius atminties rėmus lokalios atminties raiškai – tai patvirtina straipsnyje aptartos lokaliose bendruomenėse gimusios ir ten įgyvendintos monumentalios įamžinimo iniciatyvos. Teigiama, kad lokaliose bendruomenėse dominavo tos įamžinimo iniciatyvos, kurias sąlygojo šiose bendruomenėse dominuojanti komunikacinė atmintis. Lokalios bendruomenės pirmiausia siekė įamžinti asmenybes, susijusias su jomis ir įprastai buvusias tautinio atgimimo ir kovų už Lietuvos nepriklausomybę naratyvo herojais. Šiais herojais tapdavo ne tik iš lokalių bendruomenių kilę raiškūs tautinio judėjimo veikėjai, bet ir šio judėjimo „eiliniai“ – knygnešiai, daraktoriai. Monumentalią lokalios atminties raišką sąlygojo daug paskatų: nuo lojalumo politiniam režimui deklaravimo iki lokalaus patriotizmo raiškos. Monumentali lokalios atminties raiška atspindėjo ir lokalios tapatybės konstravimo procesus. [Iš leidinio]

ENPurposeful collective memory construction was one of the main means the Lithuanian political and cultural elite used to establish the ideal of Lithuanian nationalism during the period of the Republic of Lithuania (1918–1940). Antanas Smetona’s (1926–1940) authoritarian regime demonstrated a strong political will constructing collective memory. Assuming that this political regime developed a compulsory "memory framework", the author of the article gives an overview of monuments erected as local memory markers in Lithuania’s province in 1926–1940. Two collective memory formation strategies could have been used to create the "shared past". The first strategy – putting focus on the images of national revival and of struggles for Lithuania’s Independence, the second one – on the historical images of the Grand Duchy of Lithuania. Their aim was to create an unofficial "memory framework" for expressing local memory. The author analyses initiatives that local communities took and states that the dominating initiatives were conditioned by communicative memory within a community. First of all, local communities sought to erect monuments to those people who were linked to that community and usually were national revival heroes in the vanguard of the struggles for Lithuania’s Independence. Heroes were not only locallyborn national movement leaders but also ordinary activists, book smugglers, self-educated teachers (teachers of secret Lithuanian schools). Monuments as local memory markers were erected for a range of reasons: from loyalty to the political regime to local patriotism. That contributed to local (regional) identity formation. [From the publication]