Kupiškio krašto kryždirbystės tyrimai sovietmečiu
LTStraipsnyje, pasitelkiant sovietmečiu publikuotus straipsnius, fotografijas, sukauptą rankraštinę medžiagą, kurioje aprašomi ir fiksuojami Kupiškio krašto sakraliniai mažosios architektūros paminklai, apibūdinamos senosios kryždirbystės tradicijos ypatybės Kupiškio krašte. Nagrinėjama, kokie tyrimai buvo atliekami sovietmečiu, kokia medžiaga buvo publikuojama ir kaupiama ir ką ji pasakoja apie senąją tradiciją bei jos likimą sovietmečiu. Kai kuriems faktams patikslinti pasitelkiami tarpukariu sukaupti duomenys ir fotografijos. Sovietmečiu kryždirbystės tyrimai daugiausia buvo kraštotyrinio pobūdžio: apsiribota meistrų biografijų aprašymu, kai kurių jų sukurtų darbų apibūdinimu. Ne visa sukaupta kraštotyrinė medžiaga buvo paskelbta, didesnioji jos dalis nugulė archyvuose. Tačiau ši sovietmečiu sukaupta medžiaga yra vertinga moksliniu požiūriu. Ja remdamiesi šiandien galime tyrinėti senąją kryždirbystės tradiciją, jos likimą sovietmečiu. Nuotraukose užfiksuoti įvairių tipų paminklai, išlikę iš XX a. pirmosios pusės, kai kurie gal siekia ir XIX a. pabaigą. Sovietmečiu buvo nustatyta nemažai sakralinius paminklus kūrusių meistrų pavardžių, taip pat įvardytos jų dirbtos skulptūros. Todėl ši mokslininkų, muziejininkų, kraštotyrininkų sukaupta medžiaga šiandien yra vertingas vaizdinis ir rašytinis (dažnai vienintelis) šaltinis tiriant senuosius kryždirbystės paminklus. Kupiškio krašto kryždirbystės tyrimams ypač nusipelnė kraštotyrininkas, muziejininkas Juozas Petrulis. Jo surinktos medžiagos (publikuotos ir rankraštinės bei ikonografinės) dėka šiandien žinome ne vieno Kupiškio krašte dirbusio dievdirbio ir kryždirbio pavardę.Jis pirmasis atskleidė žymesnių Kupiškio krašto meistrų (K. Adomavičiaus, Anundžio, Kantičkiaus, Simono, J. ir J. Čepėnų, J. Dagio, V. Žekonio) vardus ir užrašė bei publikavo platesnes jų biografijas, taip pat atskleidė ir daugelio kitų, ne tokių žymių meistrų vardus. Žvelgiant į sovietmečiu sukauptą ikonografinę medžiagą matyti, kad šiame krašte seniausi paminklai, statyti XIX a. viduryje ir iki XX a. pradžios, buvo aukšti – vienaukščiai ar dviaukščiai – stogastulpiai. Nuo XIX a. antrosios pusės juos ima išstumti puošnūs kryžiai su altorėlio pavidalo koplytėle kryžmoje. Pastarieji kryžiai įsitvirtina XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje ir yra siejami su kryždirbių Jono Dagio ir Juozapo Čepėno (vyr.) vardais. Nuo XX a. pradžios iki vidurio paplinta daug saikingiau puošti kryžiaus su altorėlio pavidalo koplytėle tipo kryžiai, kurie yra siejami su kryždirbio Juozapo Čepėno (jaun.) vardu. XX a. pirmojoje pusėje imami statyti kitokio tipo (be koplytėlės-altorėlio kryžmos centre), saikingo dekoro kryžiai – su ažūriniais ar profiliuotais skydeliais apatiniuose tarpkryžmiuose ar su nedideliais spinduliais, juosiančiais kryžmą. XX a. pradžioje paplito masyvių koplytstulpių su atvira iš visų pusių koplytėle ir joje komponuojama viena kokio nors siužeto skulptūra (dažniausiai Jėzaus krikšto ar šv. Jono Nepomuko skulptūra) tradicija. Būta ir koplytėlių medžiuose. Sovietmečiu publikuota ir sukaupta medžiaga liudija, kad Kupiškio krašto kryždirbystė atspindi būdingiausius Rytų Aukštaitijos regiono kryždirbystės bruožus. Rytų Aukštaitijoje paplitę monumentalūs, turtingai dekoruoti kryžiai su kryžmoje įkomponuota altoriaus pavidalo koplytėle, dekoruoti dviaukščiai ir vienaukščiai stogastulpiai, masyvūs koplytstulpiai su atvira koplytėle buvo būdingi ir šiam regionui priklausančiam Kupiškio kraštui.Sovietmečiu fotografuoti paminklai rodo jų nepavydėtiną dalią. Ypač nukentėjo puošniausi, kartu ir seniausi paminklai. Tai lėmė ne tik natūralios sąlygos, bet ir nepalanki sovietmečio atmosfera religiniams paminklams. Nenuostabu, kad dauguma jų neišliko, tačiau to meto kultūros darbuotojams pavyko išsaugoti bent jau paminklų dalis – skulptūras ir geležines viršūnes, kurie dabar saugomi ne viename Lietuvos muziejuje. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Kryžbirbystė; Kryžiai; Kupiškio kraštas; Kupiškis; Paminklai; Sovietiniai tyrimai; Sovietmetis; Tyrimas; Cross-making; Crosses; Kupiškis; Kupiškis area; Monuments; Research; Soviet; The investigations during the Soviet time.
ENBased on papers published in Soviet time, photos and accumulated manuscript materials describing and fixing small architecture sacral monuments in Kupiškis area, the paper defines peculiarities of olden cross-making traditions in the area. The analysis distinguishes which investigations had been done, the material published and accumulated in Soviet time, as well as what it tells us about the olden tradition and its fate in Soviet time. To check some facts, the data collected before the WWII and photographs have been used as well. The Soviet investigations on cross-making were mainly of a local lore/history type and presenting mainly descriptions of craftsmen biographies and definition of some works done by them. Not all local history materials had been published, and their major part rested in archives. Nevertheless, the material accumulated in the Soviet period is valuable from a scientific point of view. Today, relying upon it, we can study the olden tradition of cross-making and its fate in Soviet time. The photographed pictures show various fixed monuments, which survived from the first half of the 20th c., or some of them reached even the end of the 19th c. Quite a few names of masters who created the sacral monuments had been determined at that time and the sculptures they produced had been named. Therefore now this material accumulated by scholars, museum officials and local history researchers plays a role of valuable visual and written sources for those who investigate the olden cross-making monuments.A great contribution to cross-making investigations in Kupiškis area had been made by Juozas Petrulis, a local historian and museologist. Due to the material (published and written or iconographic) collected by him we know now many names of god-carvers and crossmakers who worked in Kupiškis area. He was the first author who revealed the names of prominent craftsmen (K. Adomavičius, Anundžis, Kantičkius, Simonas, J. and J. Čepėnai, J. Dagys, V. Žekonis) as well as fixed and published their exhaustive biographies, and uncovered some more names of less prominent masters. Looking at the iconographic material accumulated during the Soviet period, one can see that the oldest monuments built in mid-19th c. and early-20th c. were high (single-storey, or double-storey) roofpoles. From the second half of the 19th c. they begin to be replaced by decorated crosses with a little chapel of an altar shape at the centre. These crosses prevail at the end-19th c. and early-20th c. and are related to the names of cross craftsmen Jonas Dagys and Juozapas Čepėnas (Sr.). From early- to mid.- 20th c., the modestly decorated crosses with altar-shaped chapel pervaded and were related to the name of cross maker Juozapas Čepėnas (Jr.).At the first half of the 19th c., less decorated crosses (without an altar-shaped chapel) started to be made with tracery or profiled plates on the lower part of the bar between the intersections or with small rays around the intersection. At the beginning of the 20th c., the tradition of the massive chapel-poles, where chapel is open from all sides, spread with a certain subject sculpture (most often, a scene of Baptism of Jesus or a sculpture of St. John of Nepomuk) added. Some chapels used to be erected on the trees. The material published and accumulated in Soviet times shows that cross crafting in the area of Kuppiškis reflects features most typical for the East Aukštaitija region. The monumental, richly decorated crosses with an altar-shaped chapel at the intersection, decorated double-storey or singlestorey roof-poles, massive chapel-poles with open chapel were also characteristic of the Kupiškis area belonging to this region. The monuments shot in the Soviet period show their unenviable fate. The most decorated and the oldest monuments had suffered most. This was due not only to natural conditions, but also to unfavourable Soviet atmosphere towards the religion monuments. No wonder that majority of them hadn't survived, but the culture workers managed to save at least the parts of these monuments – sculptures and iron tops which one can see in some museums. [From the publication]
