LTStraipsnyje aptariami specialybės kalbos vartosenos ypatumai, normos ir realios vartosenos skirtumai. Autorė svarsto, kam priklauso viršenybė, jei vienas ar kitas kalbos elementas yra paplitęs vartosenoje: kalbos normoms ar nukrypimui nuo jų? Kiekvienos srities specialybės kalba turi savų terminų, savitų, tik jai būdingų ypatumų. Dažnai, pvz., teisės terminai yra taisytini, atsižvelgiant į bendrąsias kalbos normas. Kodeksuose jau dabar atsisakyta ne vieno lietuvių kalbai nepriimtino termino. Straipsnio autorė analizuoja kai kurių konkrečių žodžių vartoseną specialybės ir bendrinėje kalboje, aptaria teisės terminijoje ir teisės darbuose pasitaikančias kalbos klaidas ir blogybes. Apžvelgiama teisės kalbai būdinga žodžių daryba, šioje kalboje paplitusios priesagos, konkrečias kai kurių terminų reikšmes, aiškindama pasitaikančias klaidas ir teikdama pasiūlymus. Konstatuojama, kad teisės kalba turi paklusti bendrinės lietuvių kalbos sistemai, bet galimos tam tikros išlygos. Šiai kalbai ypač svarbūs bendrieji stilingos kalbos reikalavimai: aiškumas, tikslumas, glaustumas. Tai, kas patenka į raštus, labai greitai pradedama vartoti sakytinėje kalboje. Todėl ne tik kalbininkai, bet ir atskirų sričių specialistai turėtų rūpintis, kad lietuvių kalbai neteiktini terminai be reikalo neplistų. Teisės kalba, kaip ir kiekviena kita specialybės kalba turi tik jai būdingų ypatumų. Tačiau jais negali būti pateisinti bendrinės kalbos nuostatoms prieštaraujantys atvejai, be kurių galima išsiversti, kai akivaizdus jų klaidingumas ir kai jų galima išvengti.Reikšminiai žodžiai: Specialybės kalba; Terminai; Teisės terminai; Vartosena; Profficiency language; Term; Lagal terms; Usage.
ENThe article deals with the peculiarities of professional language, norms and the differences from the real usage. The author wonders what the priority belongs to if a certain language element is common in the usage: to the language norms or deviation from them? The language of the professions of every field has its own terms and unique exclusive features. Often, for example, legal terms should be corrected from the point of view of common language norms. A few terms unacceptable in the Lithuanian language have already been refused in the Codes. The author of the article analyzes the usage of certain specific words in professional and common language, discusses language mistakes and maladies occurring among legal terms and in legal language. World formation characteristic to legal language, common suffixes, specific meanings of certain terms are reviewed, occurring mistakes are explained and suggestions presented. It is claimed that legal language must obey the system of the standard Lithuanian language but certain exceptions are possible. Common requirements of a stylish language – clarity, precision, conciseness - are of particular importance to this type of language. What enters into the papers is soon taken over by the spoken language. Therefore, not only linguists but also professionals of separate fields should aim at preventing terms unsuitable in the Lithuanian language from needless spread. Legal language, as well as any other professional language, has unique features characteristic only to this type of language. However, they cannot be used to justify cases contradicting standard language provisions when their falseness is obvious and when they can be avoided.