Juodupė - senųjų sėlių kraštas (regioninės proistorės bandymas)
LTRegioninė proistorė gali vystytis 3 kryptimis: regioninės specifikos išskyrimo, regiono susiformavimo ir jo istorinės raidos atskleidimo bei regiono, kaip multifunkcinio fenomeno, atskleidimo kryptimis. Juodupės apylinkių proistorę įmanoma analizuoti pirmais dviem aspektais. Joje išsiskiria 3 pagrindiniai etapai: I tūkstantmetis pr. Kr. – I tūkstantmečio pradžia (brūkšniuotosios keramikos kultūra), III–VI a. (Šiaurės rytų Lietuvos pilkapių kultūra) ir naujieji laikai (XVI–XVII a. pirmoji pusė). Iš pirmojo etapo žinome 12 piliakalnių, iš kurių tuo metu vykusiems procesams pažinti svarbiausi yra Stupeļi piliakalnio ir papėdės gyvenvietės bei Krigānu ežero salos neįtvirtintos gyvenvietės tyrinėjimai. Abiejų objektų tyrinėjimų metu surinkta gausi archeologinė medžiaga rodo besikeičiantį regiono apgyvendinimo pobūdį, kurio raida II tūkstantmečio pradžioje sustiprėjo ir išaugo iki lokalinio centro – Stupeļi piliakalnio. Šis regionas XVI a. buvo perskirtas valstybės sienos, kuri suformavo naujas realijas tolesnėje jo raidoje. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Archeologija; Archeologiniai radiniai; Bronzos amžius; Geležies amžius; Juodupės regionas; Lokalinė istorija; Proistorė; Regioninė istorija; Sėliai; Archaeological finds; Archaeology; Bronze age; Iron age; Juodupė region; Local history; Prehistory; Regional history; Selionians; Selonians.
ENRegional prehistory can develop in three directions: distinguishing regional specificity, revealing formation of a region and its historical development, and displaying the region as multifunctional phenomenon. The prehistory of Juodupė area can be analysed in two former mentioned. Three main stages can be distinguished: from the 1st millennium B.C. to the beginning of the 1st millennium A.D. (culture of stroked pottery), the 3rd–6th centuries (North East Lithuanian barrow culture) and the New Ages (from the 16th c. to the first half of the 17th c.) There are 12 mounds known from the first stage including Stupeli mound and a settlement at its base, as well as a non-fortified settlement in the Lake Krigānu island, which were most thoroughly investigated in order to reveal the processes of this period. Studies of these both sites resulted in collection of rich archaeological material indicating a varying type of inhabitation of the area, the development of which had intensified at the start of the 2nd millennium and grew into a local centre–the Stupeli mound. In the 16th century this region was divided by a state borderline, which created new realities in further development of the area. [From the publication]
