Naujojo istorizmo žvilgsniu į absurdo dramą

LTStraipsnis siejamas su didaktiniais tikslais, aktualiais tiek vidurinėje mokykloje, tiek universitete. Jame Kosto Ostrausko drama „Gyveno kartą senelis ir senelė...“ (1963, 1969) interpretuojama Naujojo istorizmo metodu, siekiant išryškinti vidinės kūrinio tvarkos referentiškumą išorinio pasaulio realybei. Remiantis dramoje svarbia intermedialia nuoroda – Christopho Willibaldo von Glucko opera „Orfėjas ir Euridikė“, pirmiausia apibrėžiamas absurdo tvarkos principas – alogiškumas, vėliau aptariamas jo pasireiškimas dviem konkrečiais – erdvės struktūros ir galios veikimo – aspektais, bendrais absurdo dramai ir pokariniam Šaltojo karo laikų pasauliui. Tai erdvės globalizavimasis ir skaidymasis; grožio ir mirties jungtis. Vienintelis alogiškas – mirties ir juoko – derinys priklausytų Ostrausko pamėgtų teatrinių paradoksų sričiai. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: "Gyveno kartą senelis ir senelė..."; Absurdo drama; Kostas Ostrauskas; Lietuvių drama; Literatūros didaktika; Naujasis istorizmas; Naujasis istorizmas, Šaltasis karas, absurdo drama, literatūros didaktika; Šaltasis karas; "Gyveno kartą senelis ir senelė..."; ("Once grandfather and grandmother lived ..."); Kostas Ostrauskas; Lithuanian drama; New Historicism, the Cold War, the Drama of the Absurd, Literary Didactics.

ENThe present article aims at pursuing didactic objectives that are topical both at the high school and at the university level. Kostas Ostrauskas’ play, "Gyveno kartą senelis ir senelė" (Once upon a Time there was an Old Man and an Old Woman, 1963, 1969), is interpreted from the perspective of New Historicism, with the aim of revealing the referential relationship between the inner design and the reality of exterior life. On the basis of an intermedia reference to Christopher Willibald von Gluck’s opera "Orpheus and Eurydice", significant to the play, at the start the principal order of absurd drama is sketched out, i.e., an illogical and unconventional matching of opposing qualities. Later on two major foci are discussed, namely, the aspects of spatial structure and manifestations of power, since these two aspects are common to both theatre of the absurd and to the world of the post-WW II cold war period. This leads to globalization and fragmentation of space, with the accompanying relation of beauty and order, beauty and death. The only component, the one of death and laughter, would belong to the area of theatre paradoxes favoured by Ostrauskas. [From the publication]