Kilka uwag o roli Michała Kleofasa Ogińskiego w zabiegach delegacji szlachty litewskiej w Petersburgu w latach 1810-1811

LTVis stipriau nuo 1810 m. juntamas susidūrimo su Napoleonu neišvengiamumas ir su tuo susijęs rimtas pavojus, kad Rusijos imperijos Vakarų provincijose prasidės sukilimas, privertė imperijos valdžią peržiūrėti savo ligtolinę politiką Lietuvos gubernijų atžvilgiu. Sis naujas požiūris, atsižvelgiant į Michailo Michailovičiaus Speranskio pasiūlymus, greta kitų priemonių turėjo pasireikšti ir ekonominių koncesijų suteikimu Lietuvai. Pirmi šių koncesijų paprašė Vilniaus bajorai, kurių delegacijai, vadovaujamai Kazimiero Sulistrovskio, pavyko gauti nuolaidų, patvirtintų 1810 m. spalio 6 d. caro aktu. Šiek tiek vėliau panašių pastangų ėmėsi Gardino bajorai. Jų delegacijai vadovavo Ksaveras Druckis-Liubeckis. Abi šias delegacijas globojo Sankt Peterburge įtakingas prorusiškos grupuotės Lietuvoje lyderis Mykolas Kleopas Oginskis, daug prisidėjęs prie Vilniaus ir Gardino bajorų delegacijų keliamų reikalavimų sėkmės. Tačiau tai nepaneigia fakto, kad M. K. Oginskio prisiminimuose klaidingai aprašyta K. Druckio-Liubeckio misijos Sankt Peterburge pradžia. Įvairių asmenų korespondencijoje ir kituose šaltiniuose nurodyta, kad, kitaip nei papasakojo M. K. Oginskis, jog neva jo tiesioginis įsikišimas atvėrė K. Druckiui-Liubeckiui monarcho kabineto duris, Gardino bajorų pasiuntiniui pavyko savarankiškai gauti audienciją pas Aleksandrą I ir pradėti bendradarbiauti su Rusijos pareigūnais. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos bajorų delegacijos Sankt Peterburge; Mykolas Kleopas Oginskis (Michal Kleofas Oginski); Ksaveras Druckis-Liubeckis; Ogiński, Michał Kleofas; Ksaveras Druckis-Liubeckis.

ENThe growing inevitability of the collision with Napoleon since 1810 and the serious danger that the uprising would begin in the western provinces of the Russian Empire forced the imperial government to review its policy of affairs with regard to the Lithuanian governorates. This new approach, in the light of the proposals of Michail Michailowitsch Speranski, besides other means should manifested itself as a provision of economic concessions for Lithuania. The first ones asking for these concessions were the noblemen of Vilnius, whose delegation, led by Kazimierz Sulistrowski, was able to receive concessions approved by the Act of the Tsar on October 6, 1810. A bit later the same efforts were taken by the noblemen of Grodno. Their delegation was led by Ksawery Drucki-Lubecki. Both these delegations were protected by Michal Kleofas Oginski, a leader of the Pro-Russian group in Lithuania, influential in Saint Petersburg, who contributed heavily to the success of the requirements raised by delegations of noblemen from Vilnius and Grodno. However, this does not deny the fact that M. K. Oginski's memoirs wrongly described the beginning of the mission by K. Drucki-Lubecki in Saint Petersburg. In correspondence of various persons and other sources it was indicated that the messenger of Grodno noblemen managed to independently receive an audience with Alexander I and start cooperation with Russian officials (unlike M. K. Oginski told that his direct intervention opened the door of the monarch's office to K. Drucki-Lubecki).