LTVokiečių tyrėjos darbe pasakojama apie prasilenkiančias istorijas - kaip Vakarų Europoje vertinami partizaniniai sąjūdžiai pokario Rytų Europoje. Klausiama, ar partizaninio sąjūdžio atmintis bei analizė gali būti „demokratijos pamoka“? Cituojami įvairūs vakarietiški XX - XXI a. pr. partizaninio karo modelių apibrėžimai, nors pripažįstama, kad Rytų Europai jie menkai tinkami. Čia minima ir sovietinių partizanų veikla pasaulinio karo metais, kartu pripažįstami partizaninių judėjimų esminiai skirtumai. Teigiama, kad kalbant apie Lietuvos partizaninį karą, ateityje dėmesys bus skiriamas ne nacionaliniams pasipriešinimo sąjūdžiams, o smurto ir jo sukeltų reakcijų, skirtingų pasipriešinimo formų, gyvenimo okupacijoje ir išgyvenimo strategijų tyrimams. Tikinama, kad partizaninio karo istorija naujoje Lietuvos valstybėje dominavo ir politikai ją naudojo konstruodami tautos tapatybę. Tokių naujų tautinių mitų, tarnaujančių kaip normatyvinis pasakojimas, klojančių įsivaizduojamos tautos pamatus, reikia saugotis, tvirtina autorė. Apibendrinant siūloma kurti transnacionalinę Europos atmintį, apimsiančią skirtingus atsiminimus. Analizuotini prieštaringi Rytų ir Vakarų atsiminimai, paremti skirtinga patirtimi: diktatūra nacionaliniame lygmenyje versus transnacionaline holokausto atmintimi. Ateityje turėtų nebūti hegemoninio pasakojimo apie naujausiąją Europos istoriją, jį turėtų pakeisti įvairialypė Europos tapatybė, paremta istorija, integravusią skirtingus patyrimus. Taigi, siūlomas visiškai naujas transnacionalinis istorinės tapatybės konstravimo metodas.Reikšminiai žodžiai: Demokratija; Ginkluotas pasipriešinimas; Nacionalinė tapatybė; Partizanai; Partizanų karas; Partizanų karas Lietuvoje; Pilietinis pasipriešinimas; Rytų Europos šalys (Eastern Europe states); SSRS; Sąjūdis; Transnacionalinė tapatybė; Armed resistance; Civic resistance; Democracy; Eastern Europe; Guerrilla warfare; Guerrilla warfare in Lithuania; Movement; National identity; Partisans; Transnational identity; USSR.