Komunistinė agresija prieš Lietuvą: šešios pastabos apie istorijos supratimo ribas

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English

LTStraipsnyje aptariama Lietuvos istorijos įvykiai 1940 m. Siūloma į patriotizmą ir pilietiškumą žvelgti kitaip, pasigilinti į autoriaus taip vadinamą „didžiausios istorinės gėdos“ situaciją, ieškoti jos pamokų. Autorius polemizuoja su šia tema rašančiais A. E. Sennu, Š. Liekiu ir A. Kasparavičiumi, savo darbuose griežtai įvertinusiais Lietuvos valdžios elgesį gresiančios okupacijos akivaizdoje. Daroma išvada, kad Lietuva žlugo ne dėl savo klaidų, ji sužlugdyta su galinga jėga ir neįtikėtina klasta iš išorės, ne todėl, kad smetoninis režimas buvo sutręšęs, o demokratija – niekinga. Mitas, kad autoritarinio režimo valdoma tauta menkiau pajėgi atsispirti išorinei agresijai, subyra, vos pažvelgus į ano meto Europą. Kalbėdami apie sovietinės okupacijos išvakares, dabar Lietuvos istorikai mėgsta pastebėti krizę, bet politinė radikalizacija ir socialiniai kataklizmai prasidėjo ne iki bolševikų invazijos, o po jos ir tik dėl jos. Iki 1940 m. birželio 14 d. ir valstybė funkcionavo, ir visuomenė nebyrėjo. Kaltinimai smetoniniam autoritarizmui iš nūdienos liberalios demokratijos pozicijų yra nenuoširdūs. Juk tais laikais, nepaisant priešiškumo, vis dėlto buvo demokratinės sistemos elementų: įstatymo viršenybė, de facto veikiančios partijos, teismų sąlyginė nepriklausomybė. Dar daugiau demokratijos būta visuomeninėse organizacijose ir ( dalinai savivaldos institucijose, kas palengvino antisovietinės rezistencijos tinklo kūrimąsi po okupacijos. Sąvokos, pasiskolintos iš įvairiakilmių politinių ir kitokių teorijų, ne visada padeda suprasti praeities politinę ar kitokią tikrovę.Reikšminiai žodžiai: Komunistinė agresija 1940 m.; Ocupacija; Patriotizmas; Pilietinė visuomenė; Sovietmetis; Visuomenė; Civil society; Communist agression 1940; Lithuania; Occupation; Patriotism; Society; Soviet-times.