Kristijono Donelaičio "Metai" Europos nacionalinio epo tradicijoje

LTKiekviena tauta turi savo nacionalinį epą. Šio žanro kūriniai, sudėti eilėmis ar užrašyti proza, yra reikšmingi tautos saviraiškai ir aktualūs jos savivokai, o žvelgiant iš kitų šalių kultūrinės perspektyvos, tampa esminiais ženklais, leidžiančiais identifikuoti pačią tautą. Daugelis nacionalinių epų, pavyzdžiui, vokiečių Nybelungų giesmė ar prancūzų Rolando giesmė sukurti Viduramžiais, kiti - tik XIX a., skleidžiantis tautinio valstybingumo idėjai, tautoms laisvinantis, kuriant nacionalines valstybes ir taip atgaivinant istorines šaknis bei demonstruojant savo išskirtinumą. Kaip tekstas tampa nacionaliniu epu? Atsakymas nėra paprastas ir vienareikšmis. Pavyzdžiui, Europos mokslininkai fiksuoja mažiausiai tris lietuvių nacionalinius epus - tai Kristijono Donelaičio Metai (apie 1765-1775/ 1818), Józefo Ignaco Kraszewskio Wiłolorauda (1840) ir Antano Baranausko Anykščiu šilelis (1861).Kaimyninėse tautose epiniai kūriniai literatūros panoramoje išryškėja itin akivaizdžiai: estai turi Friedricho Reinholdo Kreutzwaldo Kalevipoeg (1853), latviai - Andrejo Pumpuro Lačplėsis, lenkai - Adomo Mickevičiaus Pan Tadeusz (1834), o Rusijoje XII a. pabaigoje sukurtas nacionalinis epas Sakmė apie Igorio žygį. Straipsnį sudaro keturios tiriamosios dalys. Pirmoje dalyje pateikiamas „nacionalinio epo“ žanro apibrėžimas kultūriniu-istoriniu aspektu, antrojoje - atskleidžiama kaimyninių tautų - estų, latvių, lenkų ir rusų - nacionalinio epo specifika, trečiojoje - tyrime suformuluotų teorinių teiginių pagrindu analizuojami trys minėti lietuvių nacionalinio epo „kandidatai“, o ketvirtojoje - nagrinėjamas klausimas, kokie požymiai leidžia Donelaičio Metus laikyti lietuvių nacionaliniu epu. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: AntanasBaranauskas; Epas; Jozefas Krasševskis; Kristijonas Donelaitis; Nacionalinis epas; Antanas Baranauskas; Epos; Jozef Kraszewski; Kristijonas Donelaitis; National epic.