Lietuvių kalba Italijoje : lingvistinio domėjimosi momentai

LTStraipsnyje aptariami reikšmingiausi domėjimosi lietuvių kalba Italijoje momentai, drauge nurodant lingvistines idėjas, kurių kontekste šis susidomėjimas reiškėsi per ilgą istorinį tarpsnį nuo Humanizmo ir Renesanso epochos paleokomparatyvizmo iki lyginamosios kalbotyros XX a. pradžioje. Išskiriami 3 reikšmingi domėjimosi momentai. (1) Dar XV a. paplitusi lingvistinė idėja apie baltų kalbas, iš pradžių susijusi su Enėjo Silvijaus Pikolominio (Enea Silvio Piccolomini) vardu ir veikalais, vėliau ištobulinta XVIII a. ispanų jėzuito, natūralizuoto romiečio Lorenco Hervas i Panduro (Lorenzo Hervds y Panduro); čia slypi modernios baltoslavistikos užuomazga. E.S. Pikolominis norėjo apibendrinti akivaizdžių daugiakalbystės situacijų Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, taip pat tai, kad tose žemėse (rašte ir šnekamojoje kalboje) buvo įvairių slaviškų šnektų, ir tuos kalbų variantus vartojusių bendruomenių konfesinius skirtumus. L. Hervas i Panduras užginčijo lotyniškos lietuvių kilmės teoriją ir iškėlė kitas lingvistines idėjas, kurios susiklostė po XVI a. ir liko populiarios iki pat istorinio lyginamojo metodo įsigalėjimo lingvistikoje. (2) Romantinis susidomėjimas lietuvių kalba, paliudytas Karlo Kataneo (Carlo Cattaneo) veikaluose (XIX a. antra pusė). (3) Itališkoji neolingvistikos mokykla (XX a. pirmaisiais dešimtmečiais), skyrusi dėmesį lietuvių ir kitoms baltų kalboms. Šiandienėje Italijoje stebint ne tokį jau menką naujosios kartos domėjimąsi lituanistika ir baltistika, darosi akivaizdi ir "išlikimo problema". Disciplinos "išlikimas" savo ruožtu glaudžiai siejasi su jos tęstinumo galimybėmis.Reikšminiai žodžiai: Baltistika; Baltų kalbos; Bonfantė; Devotas; Ikimokslinė kalbotyra; Lietuvių kalba Italijoje; Neolingvistika; Pizanis; Baltic languages; Baltic studies; Bonfante; Devoto; Lithuanian language in Italy; Neolinguistics; Pisani; Pre-linguistic linguistics.