Gintaro tradicijos kaita pietrytiniame Baltijos jūros regione romėniškuoju laikotarpiu
LTStraipsnyje analizuojama Gintaro tradicijos kaita pietrytiniame Baltijos jūros regione romėniškuoju laikotarpiu. Archeologinė medžiaga patvirtina Tacito (98 m.) pateiktą informaciją, kad tuo metu Baltijos jūros regiono gyventojai greičiausiai negamino gintaro dirbinių. I-II a. baltiškuose kapinynuose gana dažnai dėta gintaro žaliavos įkapių, tačiau labai mažai aptikta gintaro dirbinių. Situacija pasikeitė II a. antroje pusėje – III a., kuomet pradedama dėti gintaro dirbinių į kapus ir jų akivaizdžiai daugėja. Tikėtina, kad bendra gintaro dėjimo į kapus tradicija egzistavo Vakarų Lietuvos, Nemuno žemupio ir Sembos-Notangos kultūrinėje aplinkoje, o labiau žemyniniuose sūduvių ir Vidurio Lietuvos kultūrų kapinynuose kapai su gintaro įkapėmis aptinkami gerokai rečiau. Didžiausią gintaro dirbinių dalį sudarė gintaro karoliai – dažniausiai suspausto rutulio ir dvigubo nupjauto kūgio, mažiau aptikta įvairiaformių (aštuoniukės, kirvelio, vabalo ir pan.) gintaro kabučių, verpstukų. Šiuos dirbinius vėlyvajame romėniškame laikotarpyje gamino Vakarų Lietuvos kapų su akmenų vainikais kultūros bendruomenių meistrai, kurie taip bandė įprasminti tam tikros bendruomenės ar kultūros vaizdinius. Romėniško laikotarpio pradžioje gintaras tebuvo prekė, kurios troško Antikos pasaulis, o vietiniams jis nebuvo per daug įdomus. Tačiau gintaro paklausa ir prestižas Romos imperijoje greičiausiai paskatino šios medžiagos dirbinių gamybą ir pačiose gintaro rinkėjų bendruomenėse.Reikšminiai žodžiai: Baltai; Gintaras; Kabutis; Karolis; Mitologija; Pasaulėjauta; Prekyba; Romėniškasis geležies amžius; Tacitas; Vakarų baltai; Amber; Balts; Bead; Mythology; Pendant; Roman Irone Age; Tacitus; Trade; Trade routes; West Balts; Worldview.
