Формирование правовой системы украинских земель Великого княжества Литовского второй половины XV-первой трети XVI вв.: постановка проблемы

LTXIV a. antra pusė - ukrainietiškų žemių politinės padėties lūžio momentas. Dauguma jų tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalimi. Todėl veiksnios teisinės sistemos sukūrimas tapo toks pat svarbus, kaip ir valstybės teritorijos formavimas bei didžiojo kunigaikščio valdžios įtvirtinimas. Pirmieji juridiniai šaltiniai, leidžiantys tirti ukrainietiškų žemių teisinę sistemą, atsirado XV a. viduryje. Istoriografijoje jie įvardijami žemių arba sričių privilegijomis. Šiandien žinomos tik Voluinės ir Kijevo žemių privilegijos. Būtent šių žemių teisinės sistemos kūrimui ir skirtas straipsnis. Remiantis šiuolaikine teisės teorija, straipsnyje detaliau analizuojami Kijevo ir Voluinės žemių teisinę sistemą sudarantys elementai. 1. Galiojančios teisės normos ir teisės šaltinių sistema. Žemių privilegijos reguliavo konstitucinę (iš dalies), administracinę, finansinę, žemės, civilinę, šeimos ir baudžiamąją teisę. Be to, atskiros privilegijų nuostatos reguliavo teismo procesą. 2. Teisinės sąmonės ir teisinės kultūros ypatybės, teisės ideologija ir politika. Teisinė sąmonė nusakoma kaip galiojančios teisės sampratos, požiūrio į ją ir jos vertinimo visuma. Tiriamuoju laikotarpiu tai fiksuojama rašytinės teisės normų praktinio veikimo patvirtinimu, t. y. teismo proceso šaltiniuose yra duomenų apie daugelio bylų sprendimą pagal konkrečios žemės teisę. Laipsniškas rašytinių normų įsigalėjimas paprotinės teisės atžvilgiu reikšmingai paveikė ne tik visos valstybės, bet ir kunigaikščių, ponų bei žemionių teisinės kultūros raidą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir jos ukrainietiškų žemių teisės ideologijos srityje dar tik formavosi kai kurios teisinės idėjos bei teisės principai.Visi minėti komponentai buvo susiję su teisės politika - tikslinga valdžios organų veikla kuriant efektyvius mechanizmus, skirtus teisėtumui ir teisėtvarkai stiprinti, visuomenės ir asmens teisinei kultūrai formuoti. 3. Teisinių santykių sistema, teisėtvarkos ir teisėtumo būklė. Teisiniai santykiai nusakomi kaip teisės reguliuojami visuomeniniai santykiai. Teisė reguliuoja nuosavybės, valdžios ir valdymo, socialinės ekonominės sanklodos, gyventojų teisių ir pareigų, tvarkos užtikrinimo, darbo, turtinius, šeimos ir santuokos bei kt. santykius. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ukrainietiškose žemėse teisėtvarką užtikrino teismo bei valstybinės valdžios institutai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausybės rūpinimąsi teisėtumu šalyje patvirtina gausūs rašytiniai šaltiniai. 4. Teisinė praktika pagal subjektą skirstoma į teisėkūros, teismų, ikiteisminio tyrimo, notarinę ir kt. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įstatymų leidybos (teisėkūros) instituto funkciją ikistatutiniu laikotarpiu vykdė Lietuvos didysis kunigaikštis ir Ponų Taryba. Teismo praktiką apibūdina teismo organų veikla įvairiose teisės šakose. Aptariamojo laikotarpio parengiamojo tyrimo praktikai arba tardymo veiksmams būdinga keletas momentų. Pirmiausia, visus tiriamuosius veiksmus vykdė paskirti (arba išrinkti) žmonės kurio nors teisėjo (valdovo, seniūno arba vaivados) nurodymu. Antra, buvo teismo vykdytojas - diečkus, į kurio pareigas pagal žemių privilegijas įėjo atvesdinti kaltinamąjį į teismą. Notarines funkcijas, šiuolaikiniu jų supratimu, vykdė tie asmenys, kurie paliudydavo vieno ar kito dokumento tikrumą savo asmeniniais antspaudais, o kartais ir parašu. 5. Juridinė technika. Šiandienos mokslui nežinomas konkretus žemės privilegijų, iš esmės protografų, autorius.Tačiau lyginamoji patvirtinamųjų Voluinės ir Kijevo žemės privilegijų analizė rodo, kad įstatymų leidėjas labai smulkmeniškai žiūrėjo į vėlesnes redakcijas - ankstesnis dokumentas faktiškai buvo perrašomas pažodžiui. Taigi, svarbiausiu teisinės sistemos pertvarkymo veiksniu tapo rašytinių įstatymų, aktyviai plitusių nuo XV a. antros pusės, įdiegimas. Kita vertus, rašytinė teisė vis labiau ėmė dominuoti paprotinės teisės atžvilgiu. [Iš leidinio]