LTStraipsnyje atkreipiamas dėmesys į problemą, grindžiamą Lietuvos ir Lenkijos Karūnos santykiais 1569 m. sudarius Liublino uniją: ar rėmimasis senąja gerąja teise teisės kodifikavimo metu buvo politinės taktikos elementas, ar taip pat rodė šlėktos aklumą arba naivumą? 1569 m. Liublino seime mūšį dėl visiško Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) inkorporavimo Karūna pralaimėjo. Nepavyko iš jos sukurti Naujosios Lenkijos, kaip trečiosios Karūnos dalies (šalia Didžiosios ir Mažosios Lenkijos), nes lietuviai – sukūrus bendrą Abiejų Tautų Respubliką (ATR) - sugebėjo išsaugoti ne tik dalies savo valstybinių institutų atskirumą, bet ir visą savo teisę. Tačiau Karūnos šlėkta toliau siekė unifikuoti abiejų valstybės segmentų teisę. Tuomet buvo sudaryta Lietuvos Statuto taisymo komisija, turėjusi jį pritaikyti prie Lenkijos teisės (statuto) ir sukurti vieną bendrą teisę visai ATR. Lietuviai tikriausiai sutiko su konstitucija, nesiruošdami jos vykdyti: komisiją sudarė išimtinai LDK atstovai, o Lenkijos teisė – skirtingai nei Lietuvos – tada neturėjo jokio naujoviško kodekso.Stanislovo Augusto valdymo metais imtasi energingai rengti modernią kodifikaciją, kurios labai reikėjo, nes Karūna nedisponavo jokiu kodeksu. Tačiau kai 1780 m. Seime patyrė akivaizdų pralaimėjimą Zbiór praw Sądowych (Teismo teisių rinkinys), kuriam priešinosi prie savo Trečiojo Statuto prisirišę lietuviai, buvo padarytos išvados. Taigi derinti apgaulingi tikslai: siekiant nuraminti Lietuvos šlėktą, buvo remiamasi Trečiuoju Statutu, tačiau kai Statuto normos jau buvo pasenusios (nemaža civilinės teisės dalis išliko aktuali), kuriamas naujas – jau bendras visai ATR kodeksas. ATR padalijimai sutrukdė užbaigti pradėtus darbus. [Iš leidinio]