LTStraipsnyje, pasitelkiant skirtingų teisinių sistemų teisės doktriną bei teismų praktiką, nagrinėjami draudimo versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius, kaip asmens konstitucinių teisių baudžiamajame procese garanto, aspektai. Siekdamas atskleisti šios konstitucinio lygmens garantijos turinį, autorius darbe aiškinasi jos istorines prielaidas, formas bei jų mokslinį pagrįstumą bendrosios ir kontinentinės teisės šalių moksle ir praktikoje. Pagrindinis straipsnio tikslas yra išanalizuoti draudimo versti duoti parodymus prieš save reglamentavimo ir įgyvendinimo problemas Lietuvos baudžiamajame procese. Straipsnyje svarstoma, ar valstybės nustatyto liudytojo imuniteto, draudžiančio apklausti šį proceso subjektą apie jo paties padarytą nusikalstamą veiką, imperatyvus pobūdis yra moksliškai pagrįstas bei praktiškai efektyvus. Straipsnio autorius daro prielaidą, jog minėto imuniteto imperatyvumas, draudžiantis apklausti liudytoją apie jo paties padarytą nusikalstamą veiką, net ir tuo atveju, jeigu šis pats savo noru sutinka duoti parodymus, išties yra nepagrįstas. Autorius teigia, jog šiam draudimui reglamentuoti bei tinkamai įgyvendinti praktikoje, būtina pasitelkti dispozityvųjį teisinio reguliavimo metodą, leidžiantį apklausti tokį liudytoją, jei šis sutinka duoti parodymus. Be to, straipsnyje analizuojamas ir liudytojo imuniteto, atleidžiančio šį subjektą nuo pareigos duoti parodymus prieš save ar savo artimą, pobūdis. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Parodymų davimas; Liudytojai; Giving evidence; Witness.
ENUtilizing legal doctrines and court practices from different legal systems, the article examines features of prohibition to compel defendants to testify against themselves, members of their families, or close relatives, as a guarantee of person’s constitutional rights in a criminal process. In aiming to define the content of this constitutional level guarantee, the author examines its historical preconditions, forms, and their scientific justification in theory and practice of common law and continental law countries. The main goal of the article is to analyze the problems of regulating and implementing the prohibition to compel defendants to testify against themselves in Lithuania’s criminal process. The article discusses whether the imperative nature of witness’ immunity, set by the state and prohibiting to question this subject of a process about criminal acts (s)he committed, is scientifically justified and practically effective. The author of the article makes an assumption that imperative nature of the mentioned immunity, forbidding to question a witness about criminal acts (s)he committed, even when (s)he voluntarily agrees to testify, is indeed ungrounded. The author claims that to regulate and properly implement this prohibition, it is necessary to employ dispositive method of legal regulation, which allows questioning such witness, if (s)he agrees to testify. Besides, the article analyzes the nature of witness’ immunity, releasing this subject from obligation to testify against him/herself or his/her close relative.