"Pomniejsze pisma historyczne" Teodora Narbutta : słów kilka o metodzie pracy i osobowości historyka

LTTeodoras Narbutas, pasižymėjęs kaip produktyvus istorikas, nevengė iškraipyti ar net falsifikuoti senuosius istorijos šaltinius, tai yra seniai žinoma. Straipsnyje, pasinaudojant lenkų ir lietuvių istoriografijos tyrimais, bandoma atskleisti T. Narbuto, kaip istoriko, darbo metodus ir su tuo susijusius asmenybės bruožus. Kaip istoriografinio tyrimo pagrindu nagrinėjimui pasirinkta T. Narbuto 1856 m. Vilniuje lenkų kalba išleista knyga „Pomniejsze pisma historyczne szczególnie do historyi Litwy odnoszące się“, tačiau paliečiamas ir jo pagrindinis veikalas – daugiatomė Lietuvos istorija „Dzieje starożytne narodu litewskiego“. Reiškiama nuomonė, kad T. Narbutą laikyti istorijos diletantu ar vien neprofesionaliu istorijos mėgėju būtų neteisinga. Iškeliama šio istoriko pasija kolekcionuoti istorijos šaltinius. Atkreipiamas dėmesys, kad nepaisant kai kurių istorikų kritikos T. Narbuto kaip istoriko šlovė jam gyvam esant visuomenėje augo, o ar ne tai buvo paskata jam fabrikuoti istorijos šaltinius siekiant toliau didinti savo šlovės mastą ir stebinti naujų šaltinių ir istorinių faktų pateikimu? Daugeliu atvejų, dėl kurių galėjo kilti abejonių, T. Narbutas bandydavo apsidrausti, akcentuodamas apie šaltinių gavimą iš kitų asmenų, tačiau dažniausiai tai buvo anonimai ar jau mirę asmenys. Tokiais atvejais, jei ir būtų išaiškėjęs falsifikatas, visada jam išlikdavo galimybė pasiteisinti dėl suklaidinimo, atsiradusio ne dėl jo pačio kaltės. Straipsnis tėra tiriamos problematikos apybraiža su daugeliu neatsakytų klausimų, tačiau tie klausimai ir hipotezės pasvarstymui yra suformuluojami.