Wilno : pulcherrima urbs monachorum

LTStraipsnyje aptariami krikščioniškų konfesijų dvasininkų ir vienuolių demografiniai bei topografiniai duomenys XVIII pabaigos – XIX a. Vilniuje. Vilniaus šventyklos ir vienuolynai yra lengvai atpažįstami miesto architektūriniai elementai ir nuolatiniai miesto toponimikos elementai. Su šiomis vietomis siejami dvasininkai ir vienuoliai sudarė atskirą mikrokosmosą mieste. Įvairaus laikotarpio Vilniaus demografiniai duomenys atskleidžia miesto gyventojų tautinę ir religinę sudėtį. Svarstant Vilniaus konfesinę struktūrą ypač svarbus šaltinis yra XVIII a. pabaigos Vilniaus miesto gyventojų surašymas. Tai pirmasis žinomas dvasinių Vilniaus vietų ir dvasininkų vardų sąrašas. 1833 m. išlikęs įšventinimo į kunigus, galėjusius teikti sakramentines paslaugas, egzaminų sąrašas taip pat duoda daug vertingos informacijos apie to meto Vilniaus dvasininkus. Vilniaus vienuolijų topografijoje savo vietą turėjo ir Šv. Augustino eremitų – atsiskyrėlių ordinas, 1802 m. buvo sudarytas jų sąrašas. 1833 m. egzaminą laikė vienuoliai trinitoriai, siekdami leidimo klausyti tikinčiųjų išpažintis. Informacija apie šio vienuolių ordino narius išlikusi 1863 m. raporte. XIX a. lėmė gilius socialinius ir ekonominius pokyčius bet ir religinių santykių pertvarką Vilniuje; tai liudija sparčiai mažėjantis vienuolynų ir vienuolių skaičius mieste. XIX a. pabaigoje tuometinės Vilniaus vyskupijoje veikė tik 4 vienuolynai: benediktinų vienuolės Vilniuje, pranciškonai Gardine, Brastos brigitiečių vienuolynas ir bernardinai Slanime. Per 1802–1889 metus vienuolių ordinų skaičius visoje Rusijos imperijoje sumažėjo nuo 3122 iki mažiau nei I00.Reikšminiai žodžiai: Lietuvos istorija; Vienuoliai; Vienuolynai; Vilnius; 18 amžius; 19 amžius; Convents; Friars; Lithuanian history; Monkhood; The end of the 18th c. - 19th century; Vilnius.